Bulvarinis žurnalas

Bulvarinis žurnalas, dar vadinamas pulp žurnalu (angl. pulp magazines, the pulps), pramoginiu žurnalu^[1] ir pan.) – prastame popieriuje spausdinamas pigus žurnalas, kuriame skelbiamos detektyvinės, nuotykių ir pramoginės istorijos. 1922 m. Jungtinėse Valstijose buvo leidžiama apie 70 tokio tipo pramoginių žurnalų (iš viso tais metais spausdinta apie 20 tūkst. periodinių leidinių, skirtų įvairiems skaitytojams ir leidžiančių pasireikšti visų orientacijų rašytojams).^[1]

Pulp žurnalai priskiriami JAV XIX a. pradžioje–XX a. viduryje leistų pigių masinių žurnalų (paprastai, literatūrinių) kategorijai, į kurią pateko sensacingos, skandalingos ir sentimentalios istorijos ir panašūs kūriniai. Pavadinimas „pulp žurnalai“ kilęs iš termino „plaušiena“ (angl. pulp), kuriuo vadinama apdirbta medienos medžiaga, skirta gaminti pigiam, laikraštiniam popieriui, gebančiam išlaikyti spaustuvinį rašalą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąjį pulp žurnalą 1896 m. sukūrė Frank Munsey. Pradžioje leistą paaugliams „Argosy“ žurnalą jis pavertė suaugusiems skirtu nuotykinių apsakymų žurnalu, kurį išlaidų taupymo sąskaita pradėjo spausdinti ant žemos kokybės popieriaus ir pardavinėti po 10 centų už egzempliorių. Kainos sumažinimas išplėtė skaitytojų ratą, be to, į leidinį dėmesį atkreipė reklamos užsakovai. Naujoji komercinė schema greitai įrodė savo veiksmingumą ir paskatino daugybės panašių publikacijų pasirodymą rinkoje. Jau XX a. pirmajame dešimtmetyje buvo leidžiami dešimtys pulp žurnalų: „The Popular Magazine“, „All-Story“, „Top-Notch“, „Short Story“, „Blue Book“», „Cavalier“, „Adventure“ ir kt.

Frank Munsey sukūrė periodinio literatūros leidinio tipą, orientuotą į masinį skaitytoją. Detektyvai, nuotykių istorijos, vesternai, gotika, mistika, pasakojimai apie sportininkus, piratus, aukso ieškotojus, paslaptingas pirmykštes gentis ir faraonų kapus, karo nuotykius, nuotykius džiunglėse buvo skelbiami šiuose žurnaluose. Pulp žurnalai greitai tapo pigių bulvarinių skaitalų įkūnijimu, vienkartinio skaitinio sinonimu. Taip pasirodė režisieriaus Quentin Tarantino filmas Bulvarinis skaitalas, atgaivinęs terminą pulp fiction (bulvarinė spauda).

Iš pradžių visi šie leidiniai buvo daugiažanriai, tačiau 1910-ųjų pradžioje kartu su jais atsirado naujo tipo pulp žurnalai, kurie pagal spausdinamų kūrinių tematiką buvo orientuoti į konkretų žanrą - detektyvą, vesternus, istorijas apie piratus, šiek tiek vėliau - siaubo literatūrą, mokslinę fantastiką ir aviacijos nuotykius. Skirtingai nuo daugiažanrių žurnalų, specializuoti leidiniai buvo adresuoti siauresnei, bet tuo pačiu labiau motyvuotai skaitytojų auditorijai, kuri leido jiems sėkmingai išsilaikyti literatūrinių periodinių leidinių rinkoje.

Pažymėtina, kad XX a. pirmoje pusėje amerikiečių literatūra buvo gana aiškiai skirstoma į „žurnalinę“ ir „knyginę“, ir šios dvi kryptys susikirsdavo gana retai. Žurnaluose išleistų kūrinių knyginiai leidiniai buvo daugiau išimtis, o ne taisyklė. Išspausdintos knygos jų autoriams buvo daug prestižiškesnės ir pelningesnės, nes kiekvienas išleistas tiražas reiškė galimybę gauti atskaitymus nuo publikacijų. Žurnalų leidėjai mokėjo autoriams tik vieną kartą, o pakartotinai buvo spausdinami tik populiariausi kūriniai. Beveik visas žurnalinis kūrybiškumas buvo „vienkartinis“ - autorius paprasčiausiai parduodavo savo tekstą žurnalui, kad gautų vienkartinį honorarą ir jį pamirštų.

Pulp žurnalai ir toliau egzistavo viena ar kita forma iki 1950-ųjų pradžios, kai periodinių leidinių rinkos pasikeitimai ir knygų atpigimas lėmė jiems išnykti arba persiorientuoti į aukštesnio lygio leidinius.

2018 m. savanorių ir bibliotekų pastangomis į archive.org svetainę buvo patalpinta daugiau kaip 12 tūkst. suskaitmenintų pulp žurnalų iš 1896–1950 m. ir vėlesnio laikotarpio.^[2]