Bukareštas

Koordinatės: 44°25′0″ š. pl. 26°06′0″ r. ilg. / 44.41667°š. pl. 26.10000°r. ilg. / 44.41667; 26.10000 (Bukareštas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bukareštas
rumun. București
            
Senamiesčio gatvelė
Bukareštas
Bukareštas
44°25′0″ š. pl. 26°06′0″ r. ilg. / 44.41667°š. pl. 26.10000°r. ilg. / 44.41667; 26.10000 (Bukareštas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė Rumunijos vėliava Rumunija
Apskritis apskritis
Gyventojų (2011) 1 883 425
Plotas 228 km²
Tankumas (2011) 8 261 žm./km²
Altitudė 60−90 m
Vikiteka Bukareštas
Kirčiavimas Bukarèštas

Bukareštas (rumun. București) – Rumunijos sostinė, šalies politinis, ekonominis ir kultūrinis centras. Miestas išsidėstęs Dunojaus žemupyje, 45 km nuo upės. Didelis susisiekimo mazgas, yra tarptautinis oro uostas. Išvystyta mašinų, metalo apdirbimo, tekstilės, odos, avalynės, chemijos, siuvimo, maisto, stiklo, porceliano, poligrafijos, metalurgijos, medienos pramonė. Yra metropolitenas.

Bukarešte yra universitetas (įkurtas 1864 m.), daug kitų aukštųjų mokyklų, teatrų, muziejų ir kultūrinių įstaigų, koncertinė Ateneum salė (XIX a.). Yra XVI-XVIII a. vienuolynų ir bažnyčių (Mihai Vodă, Creţulescu ir kt.), Respublikos rūmai (XX a.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dabartiniu pavadinimu žinomas nuo XIV a. 1595 m. sudegintas. XVIIIXIX a. per Osmanų imperijos karus su Austrija ir Rusija buvo užimamas ir sugriaunamas. 1659 m. tapo pietinės Rumunijos dalies – Valakijos – sostine, nuo 1861 m. – visos Rumunijos sostinė. 19161918 m. ir 19411944 m. užimtas Vokietijos kariuomenės. 1944 m. miestą užėmė Raudonoji armija, kuri išvesta 1958 m.[1]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Futbolas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Krepšinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • «Dinamo Erbasu»
  • «Rapid Isover»

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bukareštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 581 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]