Boukólos dėsnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Boukólos dėsnisfonologinė indoeuropiečių prokalbės (ide.) taisyklė. Pasak jos, lūpų gomuriniai priebalsiai (*, *, *gʷʰ) greta balsio *u arba jo varianto, pusbalsio *w disimiliavosi į paprastus gomurinius sprogstamuosius (*k, *g, *). Šis dėsnis pavadintas pagal senosios graikų kalbos žodį sen. gr. βουκόλος (sen. gr. boukólos; iš Mikėnų graikų k. qo-u-ko-ro /gʷou̯kolos/[1]) '(karvių) piemuo', kuris kilęs iš ide. *gʷou-kolos < *gʷou-olos. Antrasis šio žodžio dėmuo pradžioje buvęs ide. *-kʷolos, kuris matyti tapačiai sudarytame vedinyje sen. gr. αἰπόλος (sen. gr. aipólos) '(ožkų) piemuo' < ide. *ai(ǵ)-olos.[2] Iš tos pačios disimiliuotos ide. formos *gʷou-kolos kilo keltų prokalbės *bou-koli-, iš kurio atsirado valų val. bugail (čia turėtume -b-, o ne -g-, jei būtų kilę tiesiogiai iš formos *-kʷ-).[3]

Kitas pavyzdys galėtų būti graikų k. neiginys sen. gr. οὐκ[ί] (sen. gr. ouk[í]), kurį Vorenas Kaugilas (Warren Cowgill) interpretuoja kaip kilusį iš graikų prokalbės žodžio *ojukid < ide. *(ne) oju kʷid, apytiksliai reiškusio 'ne šiame gyvenime'. Be boukólos dėsnio čia būtų išsirutulioję *sen. gr. οὐτ[ί] (sen. gr. out[í]).[4]

Dėsnis žinomas ir germanų kalbose, daugiausia veiksmažodžiuose, kur lūpų gomuriniai priebalsiai netenka lūpinės tarties prieš įterptinį u, įsispraudusį prieš skiemeninį sonantą:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Beekes, Robert Stephen Paul (2011). Comparative Indo-European Linguistics: An Introduction (anglų). John Benjamins Publishing. ISBN 902721185X. Nuoroda tikrinta 12 August 2017.
  2. Fortson, Benjamin W., IV (2004). Indo-European Language and Culture. Blackwell Publishing. p. 64. ISBN 1-4051-0316-7.
  3. Matasović, Ranko (2009). Etymological Dictionary of Proto-Celtic. Leiden: Brill. p. 72. ISBN 978-90-04-17336-1.
  4. Fortson, Benjamin W., IV (2004). Indo-European Language and Culture. Blackwell Publishing. p. 133. ISBN 1-4051-0316-7.