Boleslovas Ruseckas
| Kanutas Ruseckas | |
|---|---|
| |
| Boleslovas Ruseckas. Autoportretas, 1852 m. Lietuvos dailės muziejus, Vilnius. | |
| Gimė | 1824 m. rugsėjo 29 d. Roma, Italija |
| Mirė | 1913 m. sausio 31 d. (88 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Bernardinų kapinės |
| Tautybė | lietuvis |
| Tėvas | Kanutas Ruseckas |
| Motina | Antanina Červinskytė |
| Sutuoktinis (-ė) | Stefanija Karpavičiūtė |
| Veikla | dailininkas, tapytojas |
| Išsilavinimas | Bajorų institutas Vilniuje |
| Alma mater | Sankt Peterburgo imperatoriškoji dailės akademija |
 Vikiteka |
Boleslovas Ruseckas |
Boleslovas Mykolas Ruseckas (lenk. Bolesław Rusiecki, 1824 m. rugsėjo 29 d. Romoje – 1913 m. sausio 31 d. Vilniuje) – Lietuvos dailininkas, tapytojas, garsaus dailininko Kanuto Rusecko sūnus.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Boleslovas Mykolas Ruseckas gimė 1824 m. rugsėjo 29 d. Romoje, Italijoje, dailininko, tapytojo Kanuto Rusecko ir Antaninos Červinskytės šeimoje.[1][2][3]
1831 m. Kanutas Ruseckas su šeima iš Romos sugrįžo į Vilnių. 1834–1860 m. Kanutas Ruseckas dirbo piešimo mokytoju Vilniaus bajorų institute. Ūgtelėjęs Boleslovas mokėsi dailės namuose pas tėvą, po to minėtame bajorų institute, vėliau įstojo studijuoti į Peterburgo universitetą mediciną. 1843–1850 m. Boleslovas Ruseckas studijavo Peterburgo imperatoriškojoje dailės akademijoje pas dailininkus Karlą Briulovą ir Fiodorą Brunį.[1][2][3] 1850 m. už nutapytą iš gamtos portretą Boleslovui Ruseckui suteiktas laisvo dailininko vardas.[1][3][4] 1854 m. Boleslovas Ruseckas susituokė su Stefanija Karpavičiūte Zabluduvo bažnyčioje (Balstogės apskritis) ir apsistojo gyventi žmonos tėvų Stanislovo ir Karolinos Sidarovičiūtės Karpavičių dvarelyje Balstogėje. Viešėjo tame dvarelyje 1854 metų vasaros metu ir Kanutas Ruseckas.[2] Tačiau 1854 m. Boleslovas ne tik buvojo Balstogėje, bet su žmona keliavo po Europą, lankėsi Vienoje, Berlyne, Paryžiuje, ilgiau gyveno ir studijavo Romoje. 1857 m. buvo nuvykęs į Krokuvą. 1853 m. Boleslovui Ruseckui suteiktas akademiko vardas.[1][2][5]
Grįžęs Boleslovas Ruseckas gyveno ir dirbo Vilniuje, dėstė piešimą Vilniaus gimnazijoje.[1] Vasaras praleisdavo Kernavėlės dvarelyje (Trakų aps.). 1887 m. įsigijo namą Šv. Jono g. 11, Vilniuje. Pilies gatvėje turėjo dirbtuvę. Vertėsi privačiomis dailės pamokomis, butų nuoma, atlikdavo dailės kūrinių meninės ir finansinės vertės ekspertizes. 1880 m. prisidėjo atnaujinant poeto Julijaus Slovackio tėvo Euzebijaus antkapį Vilniaus Rasų kapinėse. Nuo 1897 m. buvo Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komiteto pirmininkas, 1902 m. išrinktas Laikinojo Vilniaus šv. Onos bažnyčios restauravimo komiteto nariu.[6]
Boleslovas Ruseckas rinko meno kūrinius, archeologinius radinius, medžiagą Vilniaus dailės istorijai. Vilniaus mokslo bičiulių draugijai testamentu paliko savo biblioteką, archyvą, surinktus meno kūrinius, paaukojo 10 tūkst. rublių jos namų Vilniuje statybai. Dalis palikimo saugoma Lietuvos dailės muziejuje.[4]
Dailininkas Boleslovas Ruseckas mirė 1913 m. sausio 31 d., Vilniuje, palikdamas tiek savo, tiek tėvo Kanuto labai vertingą kūrybinį palikimą.[2] Palaidotas Bernardinų kapinėse šalia tėvų, brolių, sesers ir žmonos Stefanijos. Sprendžiant iš įrašo antkapyje, paminklą jam pastatė „anūku“ prisistatęs (B. Ruseckas neturėjo nei vaikų, nei vaikaičių) tolimas giminaitis Algirdas Kucharskis (Olgierd Kucharski). Tapytojui mirus, nutrūko dailininkų Ruseckų dinastija.[3][6]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Boleslovas Ruseckas tapė aliejiniais dažais, akvarele, pastele portretus, peizažus, buitines ir religines kompozicijas. Kūriniai realistiniai, neretai peraugantys į natūralizmą.[5] Iš darbų žinomi (laikomi Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose): „Vilnius, Bernardinų kapinės“, „Autoportretas“ (1852), „Žmonos portretas“ (1850), „Žmonos bažnyčioje portretas“, „Vyro aktas“, „Dailininko žmona einanti į bažnyčią“, „Dailininko žmonos portretinė studija“, „Dailininko žmonos portretas“, „Moters portretinė studija paveikslui „Atnašaujantis Kristus“, „Moteris žalia suknele“, „Senosios moters portretas“, „Moteris vienuolyno celėje“, „Senio galvos studija“, „Kanuto Rusecko portretas“ (tėvo), „Trijų mergaičių portretas“, „Moteris su vėduokle“ (1840), peizažus – „Valstiečio sodyba Pavieniškio kaime, Dysnos apskrityje“ (1873), „Totoriškių dvarelis“ (1874) ir kt. Sukūrė religinių paveikslų Gardino Šv. Kazimiero bažnyčiai, Vilniaus katedrai.[1][5]
-
Boleslovas Ruseckas. Fiorentinių antkapis Vilniaus Bernardinų kapinėse. XIX a. pab. (Lietuvos dailės muziejus) -
Boleslovas Ruseckas. Piemenys lanko kūdikį, prieš 1913 m. -
Boleslovas Ruseckas. Žmonos Stefanijos Karpavičiūtės portretas, XIX a. (Lietuvos dailės muziejus)
._%D0%A1%D1%82%D1%8D%D1%84%D0%B0%D0%BD%D1%96%D1%8F_%D0%A0%D1%83%D1%81%D0%B5%D1%86%D0%BA%D0%B0%D1%8F_(%D0%9A%D0%B0%D1%80%D0%BF%D0%BE%D0%B2%D1%96%D1%87)_(B._Rusiecki,_XIX).jpg)
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Vladas Drėma. Kanutas Ruseckas, Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, ISBN 9986-571-18-9.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Irma Randakevičienė. Šiek tiek tikslesnių detalių apie dailininko Kanuto Rusecko giminystės ryšius, skelbta svetainėje „Voruta.lt", 2021.[1]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.
- ↑ 4,0 4,1 Glausta Boleslovo Rusecko biografija Vilniaus paveikslų galerijos svetainėje. [2]
- ↑ 5,0 5,1 5,2 Boleslovo Rusecko biografija Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [3]
- ↑ 6,0 6,1 Ingrida Pajėdaitė. Paroda „Ak, Roma! Amžinasis miestas Boleslovo Rusecko gyvenime ir kūryboje“. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. [4]