Biarmija
Biarmija (Biarmia, Bjarmia, Bjarmaland, Bjarmland) – skandinavų sagose vikingų laikais ir vėliau minima žemė. Daugelis tyrinėtojų mano, kad ši žemės buvo pietinėse Baltosios jūros pakrantėse ir Šiaurinės Dvinos baseine (šiuolaikinė Rusijos Archangelsko sritis).
Dažnai teigiama, kad pavadinimas Biarmija kilo iš ugrofinų žodžio perm 'keliaujantis pirklys'.[1] Kai kurie lingvistai mano, kad ši hipotezė yra tik spėliojimas.[2] Biarmijos prekybiniai ryšiai siekė Volgos Bolgariją, kurie prekiavo ir su skandinavais Baltijos regione.[1]
Biarmija (Bjarmalandas) minima senojoje skandinavų literatūroje. Kiek žinoma, seniausiai jis paminėtas kelionės aprašyme „Otaro kelionė“ (angl. Voyage of Ohthere, kur pasakojama apie maždaug 890 m. įvykusią kelionę. Pagal autorių Otarą (norv. Ottar fra Hålogaland, angl. Ohthere of Hålogaland) ten aprašyta pirmoji skandinavų kelionė į Biarmiją, kas tikriausiai nėra tiesa. [3]
Permiečiai minimi seniausiame Rusios metraštyje Nestoro kronikoje (1000–1100 m.). Kitos minimos ugrofinų tautos yra vepsai, mariai, mordviai, čiudai.[4]
Krašto pavadinimą vėliau minėjo vokiečių istorikas Adomas Bremenietis (XI a.). Islandas Snoris Sturlusonas (isl. Snorri Sturluson; 1179–1241) sagoje Bósa saga ok Herrauðs pasakojo apie Biarmijos upes, tekančias į Gandviką. Nėra aišku, ar jų minimas Bjarmalandas yra tas pats, kurį minėjo „Otaro kelionėje“.
Biarmų dievo Jomali[5] vardas yra finiškas, bet aprašyti jo bruožai yra labiau sibirietiški, ypač karūna su dvylika auksinių žvaigždžių, kurios būdingos Sibiro šamanų kepurėms.
Olaus Magnus Bjarmalandą pažymėjo Kolos pusiasalyje[6], o Johannes Schefferus (1621–1679) teigė, kad Biarmija yra Laplandija.
Pagal sagą apie Otaro kelionę norvegas pirklys Otaras pasakojo karaliui Alfredui Didžiajam, kad jis kelias dienas plaukė šiaurine pakrante, po to į pietus, kol atvyko prie didelės upės (galbūt – Šiaurinės Dvinos). Upės estuarijoje gyveno Beormas, kurie, kitaip nei klajokliai samiai, buvo sėslūs, o jų kraštas buvo turtingas ir tankiai apgyvendintas. Otaras jų kalbos nežinojo, bet pasakojo, kad jų kalba buvo panaši į samių kalbą. Biarmai Otarui pasakojo apie savo šalį bei su ja besiribojančius kraštus.
Vėliau iš Norvegijos buvo surengtos kelios ekspedicijos į Bjarmalandą – 920 m. Erikas Kruvinasis Kirvis (sen. skand. Eiríkr Blóðøx; angl. Eric Haraldsson Bloodaxe), o vėliau – Eriko sūnus Norvegijos karalius Haraldas II (sen. skand. Haraldr Gráfeldr; angl. Harald II Greycloak) bei 1090 m. – Hakonas Magnusonas (norv. Håkon Magnusson Toresfostre).
Žinomiausia ekspedicija į Biarmiją yra Toriro Šuns (sen. skand. Þórir hundr). Jis su draugais 1026 m. atvyko į Biarmiją, kur pradėjo prekiauti su vietiniais gyventojais ir pripirko daug kailių, o tada apsimetė išvykstą. Po to jie paslapčia išsilaipino į krantą ir apiplėšė laidojimo vietą, kur biarmai buvo pastatę savo dievo Jomali stabą. Stabas vaizdavo dievą, ant kelių laikantį dubenį su sidabru, o ant kaklo buvo vertinga grandinė. Toriras ir jo vyrai su turtingu grobiu sugebėjo pabėgti nuo persekiojusių biarmų.
Dabartiniai istorikai mano, kad biarmų turtai buvo sukaupti iš prekybos, kuri vyko Dvina, Kama bei Volga su bolgarų ir kitomis gyvenvietėmis pietesnėse žemėse. Ten biarmai kailius bei vėplių iltis parduodavo už sidabrą ar keisdavo į kitas prekes. Šiaurėje biarmai prekiavo su samiais, kurie, manoma, buvo biarmų duoklininkai.
Atrodo, kad skandinavai irgi naudojosi prekybiniu Dvinos keliu, kuris papildė Volgos ir Dniepro kelius. 1217 m. du norvegų pirkliai atvyko į Biarmiją pirkti kailių. Vienas iš jų patraukė toliau į pietus per Rusią į Palestiną, kur jis norėjo prisidėti prie Kryžiaus žygių. Antrasis liko Biarmijoje, bet buvo biarmų užmuštas. Atsakydama į tai Norvegijos valdžia pareikalavo iš Biarmijos kompensacijos, ir galų gale 1222 m. norvegai nusiaubė Biarmiją
Manoma, kad XIII a. prasidėjo Biarmijos, tapusios Novgorodo respublikos duoklininke, nuosmukis. Dalis slavų, besislepiančių nuo totorių, patraukė šiaurėn į Biarmiją ir prie Beloozero. Dalis išstumtų biarmų pasitraukė į Norvegiją, kur jie 1240 m. iš karaliaus Hakono IV prie Malangeno fiordo gavo žemės. Galbūt didesnę neigiamą įtaką padarė Kryžiaus žygiai, dėl kurių prekybiniai keliai pasislinko į vakarus bei į pietus.
XIII a. pradžioje novgorodiečiai įkūrė Velikij Ustiugą, kuris tapo svarbiu biarmų prekybos konkurentu. XIV–XV a. į Biarmiją atvyko vis daugiau slavų, kurie palaipsniui asimiliavo biarmus.
-
Gerardo Merkatoriaus Šiaurės Rusijos žemėlapis (1595 m., Amsterdamas) -
Biarmija olando Johannes Vrients 1601 m. žemėlapyje
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Steinsland & Meulengracht 1998:162
- ↑ [https://web.archive.org/web/20170830213340/http://ethesis.helsinki.fi/julkaisut/hum/suoma/vk/saarikivi/substrat.pdf Archyvuota kopija 2017-08-30 iš Wayback Machine projekto. Saarikivi, Janne: Substrata Uralica. Studies in Finno-Ugric substrate in northern Russian dialects. Doctoral dissertation. Tartu 2006: 28
- ↑ Ohthere’s voyage to Bjarmaland Originalus tekstas ir angliškas vertimas.
- ↑ The Uralic Language Family: Facts, Myths and Statistics., p21-23 ISBN 0631231706
- ↑ Labiausiai įtikima, kad jo kilmė tokia pati kaip ir suom. jumala 'dievas' ar jo atitikmenų kitos finų kalbose. Tuo remiantis teigiama, kad biarmai galbūt buvo finai.
- ↑ Olaus Magnus Map of Scandinavia 1539 Archyvuota kopija 2009-06-01 iš Wayback Machine projekto.. See section C.