Balys Dvarionas
| Balys Dvarionas | |
|---|---|
| |
| Balys Dvarionas ~1930 m. | |
| Gimė | 1904 m. birželio 19 d. Liepoja |
| Mirė | 1972 m. rugpjūčio 23 d. (68 metai) Vilnius |
| Palaidotas (-a) | Palangos kapinėse |
| Tėvas | Dominykas Dvarionas |
| Sutuoktinis (-ė) | Aldona Dvarionienė-Smilgaitė |
| Vaikai | Jurgis Dvarionas, Aldona Dvarionaitė |
| Veikla | kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, profesorius |
| Alma mater | Leipcigo konservatorija |
Balys Dvarionas (1904 m. birželio 19 d. Liepojoje, Latvija – 1972 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, palaidotas Palangoje) – lietuvių kompozitorius, pianistas, dirigentas, pedagogas, profesorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė gausioje lietuvių vargonininko, instrumentų meistro Dominyko Dvariono šeimoje, kurioje išaugo 11 vaikų, iš jų 7 tapo muzikais. Brolis pianistas Kazimieras Dvarionas, sesuo dainininkė Julija Dvarionaitė-Montvydienė. Žmona pianistė Aldona Smilgaitė-Dvarionienė, sūnus smuikininkas Jurgis Dvarionas, duktė pianistė Aldona Dvarionaitė. Dukterėčios Margarita Dvarionaitė, Eleonora Dvarionaitė.
Studijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirmasis muzikos mokytojas buvo tėvas, vėliau mokėsi privačiai pas latvių kompozitorių Alfredą Kalninį. 1916–1918 m. Liepojoje vargonininkavo bei dirigavo Lietuvių draugijos jaunimo chorui. 1920–1924 m. studijavo Leipcigo konservatorijoje, Roberto Teichmiulerio fortepijono klasėje. Studijavo kompoziciją pas Štefaną Krelį ir Zygfridą Karg-Elertą.
Baigęs konservatoriją, grįžo į Kauną ir surengė savo pirmąjį rečitalį. 1925–1926 m. tobulinosi Berlyne pas žymų pianistą virtuozą Egoną Petri. 1934 m. vasarą tobulinosi Tarptautinėje dirigentų akademijoje Zalcburge. 1939 m. vasaros semestrą lankė Leipcigo konservatorijos Hermano Abendroto dirigavimo klasę ir eksternu išlaikė diplominius dirigavimo egzaminus.
Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo 1924 m. kaip pianistas koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. Nuo 1931 m. dirigavo simfoniniams orkestrams. 1935–1938 m. Kauno radiofono simfoninio orkestro vadovas. Lietuvai atgavus Vilnių, su architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu įkūrė Vilniaus miesto savivaldybės simfoninį orkestrą ir 1939–1940 m. jam vadovavo. 1940–1941 ir 1958–1961 m. Lietuvos SSR filharmonijos simfoninio orkestro vyr. dirigentas. 1946–1965 m. Lietuvos dainų švenčių vyr. dirigentas. Kaip simfoninių orkestrų dirigentas koncertavo užsienyje. SSRS liaudies artistas (1954).
1926–1933 m. dėstė Kauno muzikos mokykloje, ją perorganizavus, 1933–1949 m. dėstė Kauno konservatorijoje, nuo 1949 m. Lietuvos konservatorijoje Vilniuje. 1947 m. profesorius.[1]
1973 m. Vilniaus septynmetei muzikos mokyklai suteiktas Balio Dvariono vardas.
Palaidotas Palangos kapinėse.[2]
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kaip kompozitorius daugiausiai reiškėsi po Antrojo pasaulinio karo. Kartu su Stasiu Vainiūnu, Antanu Račiūnu ir kitais Balys Dvarionas pokario metais kūrė romantinio stiliaus, liaudies dainų citatomis pagrįstą socrealizmo stiliaus muziką. Balys Dvarionas ir Jonas Švedas parašė Lietuvos TSR himno muziką.
Balys Dvarionas rašė įvairių žanrų muziką (opera, baletas, simfonija, koncertai, uvertiūros, kameriniai opusai, muzika kinui ir teatrui). Tačiau romantinė stilistika visuomet buvo artima šiam kūrėjui, jo muzikoje susipynė Vakarų ir Rytų Europos romantikų įtaka. Į lietuvių muzikos istoriją kompozitorius įėjo ir kaip vieno pirmųjų baletų, pirmojo koncerto smuikui kūrėjas.
Kūryba romantinės krypties – improvizaciška, emocinga, melodinga, natūraliai perteikianti lietuvių Liaudies dainų intonacijas, lanksčios ritmikos, skaidriai spalvingos harmonijos ir orkestruotės.[3] Jo muzikai labiau būdingas muzikinių minčių eksponavimas, jų gretinimas, nei ištisinis plėtojimas. Tai ryšku stambios formos kūriniuose (balete, operoje ir kt.). Labai populiarios Balio Dvariono miniatiūros fortepijonui (ciklai „Mažoji siuita“, „Žiemos eskizai“), chorui („Patarlės“). Daugelis kompozitoriaus kūrinių yra romantinio stiliaus. Tik paskutinieji opusai – „Humoreska“, „Mikropreliudai“ – turi konstruktyvizmo bruožų.
Mokiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rimas Geniušas – pianistas-dirigentas,
Pianistai
- Kazys Žiūraitis
- Halina Znaidzilauskaitė
- Gražina Ručytė-Landsbergienė
- Reda Kisielytė-Kaminskienė
- Teresė Klimavičiūtė
- Liucija Ramonaitė-Drąsutienė
- Aleksandras Jurgelionis
- Valė Gromnickaitė-Kulikauskienė
- Lidija Orlauskaitė-Jaraminienė
- Violeta Sokolovaitė-Galiauskienė
Svarbiausi kūriniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Opera „Dalia“ (1957 m.)
- Baletas „Piršlybos“
- Simfonija e-moll „Lenkiuos gimtajai žemei“
- Koncertas smuikui ir orkestrui (1948 m., Stalino pirmojo laipsnio premija 1949 m.)
- Du koncertai fortepijonui ir orkestrui (1960 m. ir 1962 m., už I koncertą LTSR valstybinė premija, 1960 m.)
- Koncertas valtornai ir orkestrui (1963 m.)
- Variacijos fagotui ir orkestrui (1946 m.)
- Sonata baladė smuikui ir fortepijonui
- Choro ir solo dainos
- Siuitos fortepijonui
- kiti simfoniniai ir kameriniai kūriniai
- kino filmų ir dramos spektaklių muzika
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Balys Dvarionas. Juozas Gaudrimas. Vilnius, 1960 m.
- Balys Dvarionas. sud. Juozas Gaudrimas. Vilnius, 1982 m.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Balys Dvarionas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 1 (A-Grūdas). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. // psl. 477
- ↑ „Kapas“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras.
- ↑ Vytautas Landsbergis. Balys Dvarionas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 242 psl.