Avidja

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Avidja (skr. अविद्या = IAST: avidyā „nevydimas, nežinojimas, nematymas“) – Indijos filosofijos sąvoka, reiškianti neišmanymą. Pagal advaita vedantos mokymą, avidja yra apgaulingas suvokimas, kad dvasinė savastis (atmanas) skiriasi nuo aukščiausiosios tikrovės (Brahmano). Budistams avidja – savo tikrosios prigimties ir gyvenimo prasmės nesuvokimas, sukeliantis kančią.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kazimieras Seibutis. Avidja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002