Avesta
Avesta – šventų zoroastrizmo tekstų rinkinys, parašytas liturgine Avestos kalba. Avestai priskiriami ir jos komentarai (zendai), parašyti vidurine persų kalba (pehlevi).
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žodžio Avesta kilmė neaiški, bet manoma, kad jis galėjo kilti iš vidurinės persų kalbos žodžio abestāg „garbinti“.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tekstų amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Avestos tekstai buvo sulyginti ir surūšiuoti per kelis šimtus metų. Svarbiausia dalis, Gatos yra himnai. Manoma, kad juos sukūrė pats Zaratustra. Jie lingvistiškai datuojami 1000 m. pr. m. e.[1] Jasnos liturginiai tekstai, kuriems priklauso Gatos, iš dalies parašytos senąja, iš dalies naująja Avestos kalba. Seniausios dalys gali būti senesnės už Gatas, bet vėliau pritaikytos prie zoroastrizmo mokymo. Įvairūs Jaštai yra naująja Avestos kalba ir datuojami Achemenidų imperijai (559–330 m. pr. m. e.). Visperadas ir Vendidadas tikriausiai sukurti dar vėliau, bet tai neaišku.
Ankstyvasis tekstų perdavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įvairūs tekstai prieš užrašant buvo perduodami žodžiu. Arda Viraf knyga, sudaryta III ar IV a. pr. m. e., teigia, kad Gatos ir kiti į Avestą įtraukti tekstai buvo Achemenidų karalių rūmų bibliotekoje. Pagal Arda Viraf 1.4-7 ir Denkardą 3.420 rūmų biblioteka sudegė per Aleksandro Didžiojo karių sukeltą gaisrą. Tačiau teiginio negalima patvirtinti, nes jei tekstai egzistavo, jie prarasti.
Tačiau Rasmus Christian Rask teigia, kad Avestos tekstai yra didesnio literatūros kūrinio likučiai, o Plinijus Vyresnysis savo Naturalis Historiae aprašė Hermipą iš Smyrnos, kuris „interpretavo du milijonus Zaratustros eilių“ III a. pr. m. e. Peter Clark knygoje Zoroastrianism. An Introduction to an Ancient Faith (1998, Brighton) teigia, kad Gatai ir Jasnos tekstai nebūtų išlaikę senos kalbos bruožų, jei būtų perduodami tik žodžiu.
Vėlesnė redakcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagal Dēnkardą, pusiau religinį IX a. tekstą, karalius Volgašas (manoma, kad tai partų karalius Vologasas IV (apie 147–191 m. pr. m. e.) bandė surinkti ir sulyginti šventus tekstus. Darbo rezultatas, jei toks buvo, neišliko.
III a. Sasanidų imperatorius Ardaširas I (valdė 226–241 m.) įsakė aukštajam šventikui Tonsarui (ar Tansarui) surinkti šventuosius tekstus. Pagal Dēnkardą Tonsarui baigus darbą buvo sudarytas 21 tomo, vadinamų naskais, padalintų į 348 skyrius, rinkinys, kurį sudarė apie 3,5 milijono žodžių. Paskutinė redakcija buvo daroma valdant Šapurui II (valdė 309–379 m.).
Šiuolaikinę Avestą sudaro tik liturgijoje naudoti tekstai, išlikę šventikų atminty. Tad galima sakyti, kad dabartinė Avesta yra „maldaknygė“, o ne „biblija“. 21 naskas buvo prarasti po Sasanidų imperijos žlugimo ir Islamo įsigalėjimo Persijoje.
Sandara[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Išliko 5 knygos:
- Jasnai (Yasna) – seniausia Avestos dalis; joje yra psalmės ir Zaratustros himnai, vad. gatos (Gāθās, pati švenčiausia Avestos dalis);
- Visperadas (Visperad) – liturginiai tekstai;
- Vendidadas (Vendidad) – kanoninė teisė, įvairūs užkeikimai, kosmogoniniai mitai, medicinos ir gyvulininkystės žinios;
- Jaštai (Yašts) – maldos dievybėms; pateikta daugiausia žinių apie iranėnų mitologiją iki Zaratustros;
- Chorda Avesta – Mažoji Avesta – kasdienių maldų rinkinys.[2]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Sakralūs pasaulio tekstai: Avestos biografija“. Vilniaus universitetas. Nuoroda tikrinta 2019-12-22.
- ↑ Avesta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002