Aukuras
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Aukuras – aukojimui ir kitoms kulto apeigoms skirtas akmuo arba žemės kauburys. Jame buvo kūrenama amžinoji ugnis ir aukojamos aukos, apeiginis gėrimas, smilkomos kvapiosios žolės.
Baltų aukurai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apie baltų aukurų akmenis aprašyta P. Dusburgiečio, J. Dlugošo šaltiniuose. Akmeninių aukurų randama daugelyje Lietuvos vietų (Pakruojo, Ukmergės, Utenos, Skuodo, Šiaulių, Vilkaviškio ir kt. rajonuose).
Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ant aukuro buvo kūrenama amžinoji ugnis, smilkomos kvapiosios žolės, aukojamos aukos: apeiginis gėrimas, javai, gyvuliai, kartais aukojimui degindavo ir žmones, dažniausiai – priešus. Ugnis, aukuras ir žolininkas pagoniškame pasaulyje buvo vientisa jungtis.
Kad amžinoji ugnis aukure neužgęstų, ją prižiūrėjo vaidilutės, o apeigas vykdydavo kriviai.
Aukurai buvo įrengiami alkose (alkavietėse). Dažnai tai buvo akmenys su įdubimu viduryje. Seniausi aukurai buvo akmenys arba žemės kauburėliai. Vėlesni rasti aukurai sudėlioti iš tašytų cilindro pavidalo akmenų (iki 1 cm skersmens ir 1 m aukščio) su viršutinėje dalyje iškaltu plokščiadugniu dubeniu (50 cm skersmens ir 10 cm gylio).
Netoli aukurų randama 1-1,5 m skersmens duobių, dažnai grįstų akmenimis, kuriose degė šventoji ugnis. Kulto akmenys turėjo skirtis nuo paprastų. Jie galėjo būti išmarginti ornamentais pačios gamtos. Žmonės ant jų iškaldavo įvairius dangaus kūnų simbolius. Manoma, kad aukojimui buvo naudojami akmenys su iškaltomis žmogaus ar gyvulio pėdomis ir vadinami laumių stalu, velnio sostu ir pan. Po Mosėdžio pelkyne surastu akmeniu buvo pelenų, puodų šukių.
Krikščionybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įvedus krikščionybę, aukurų akmenys ir toliau buvo labai gerbiami ir nepamiršti. Kai kurie buvo įmūryti į bažnyčių pamatus ar sienas.
Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ne viename istoriniame šaltinyje minimas aukų akmuo ant Rambyno kalno. Žinoma, kad jo paviršius buvo plokščias, o pats akmuo – 15 uolekčių apimties. Legendos byloja, kad „laimė tol nepaliksianti šio krašto, kol akmuo stovės ir kalnas po juo“. O jei svetimšalio ranka prisilies prie šio akmens, prasmegsiąs kalnas Nemuno gelmėse.