Armėnų katalikų bažnyčia

Šis straipsnis apie Rytų katalikų bažnyčią. Apie Rytų ortodoksų bažnyčią skaitykite straipsnyje Armėnų apaštališkoji bažnyčia.

Armėnų katalikų bažnyčia (arm. Հայ Կաթողիկէ Եկեղեցի, lot. Ecclesia armeno-catholica) – viena iš Rytų katalikų bažnyčių, turinti sui iuris statusą Romos katalikų bažnyčioje. Ji pripažįsta Romos vyskupo lyderystę, arba popiežiaus primatą, todėl yra eucharistinėje bendrystėje su Katalikų bažnyčia, įskaitant Lotynų bažnyčią ir kitas 22 Rytų katalikų bažnyčias. Armėnų katalikų bažnyčios veiklą reglamentuoja Rytų Bažnyčių kanonų kodeksas. Bažnytinės apeigos vyksta pagal armėnų apeigų tradicijas.

Armėnų katalikų bažnyčios galva yra Kilikijos patriarchas. Patriarchato pagrindinė katedra yra Šv. Elijaus ir Šv. Grigaliaus Švietėjo katedra Beirute (Libanas). Nuo 2015 m. Kilikijos patriarchu buvo Krikoras Bedrosas XX.

Daugiausiai armėnų katalikų bendruomenių gyvena Beirute (Libanas), Alepe (Sirija), Gruzijoje (Samcchė–Džavachetija) ir Armėnijos šiaurėje. Bažnyčiai priklauso 11 vyskupijų: Artimuose Rytuose (po dvi Sirijoje ir po vieną Libane, Irake, Irane, Egipte ir Turkijoje), Prancūzijoje, JAV ir Pietų Amerikoje. Metinio katalogo „Annuario Pontificio“ duomenimis, 2016 m. armėnų katalikų skaičius siekė 736 tūkst. žmonių, buvo 106 parapijos, 16 vyskupų, 94 dvasininkai.^[1] Nepriklausomi šaltiniai pateikia gerokai mažesnius skaičius: XXI a. pradžioje katalikų armėnų buvo 150 tūkst.^[2]^[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žlugusios Bizantijos teritorijose prasidėjo plati katalikų misionierių veikla, aprėpusi ir armėnų bendruomenes. Nors Armėnų apaštališkoji bažnyčia (AAB) reiškė neigiamą požiūrį į Romos misionierių veiklą tarp armėnų, ėmė kurtis atskiros armėnų katalikų bendruomenės, o XVIII a. pradžioje kai kurie armėnų vyskupai atvirai pasisakė už perėjimą prie katalikybės. XVIII a. katalikų vienuolių antoniečių ordinas įgavo didelę įtaką tarp armėnų, kurie bendradarbiavo su katalikais. Tarp armėnų dvasininkų Osmanų imperijoje įvyko skilimas – keli Armėnų apaštalų bažnyčios vyskupai priėmė katalikybę ir atsiskyrė nuo Armėnų bažnyčios. Popiežius Benediktas XIV buvusį AAB vyskupą Abramą Ardzivianą (1679–1749) paskyrė katalikų patriarchu Kilikijos Armėnijoje su rezidencija Libane, atsakingu už bažnyčios veiklą pietinėse Osmanų imperijos provincijose. Šiauriau gyvenę armėnai buvo pavaldūs Konstantinopolio lotynų apaštališkajam vikarui.

Toje istorinės Armėnijos dalyje, kuri 1823 m. tapo Rusijos imperijos dalimi, gyveno kelios armėnų katalikų bendruomenės. Caro vyriausybė priešinosi Rytų katalikybės plitimui, todėl atskira vyskupija buvo įsteigta tik po 40 metų. Nuo 1912 m. Rusijos imperijos armėnai katalikai pateko į lotynų vyskupo Tiraspolyje jurisdikciją. Prie sovietų valdžios armėnų katalikų bažnyčios veikla buvo praktiškai sustabdyta. Katalikų bendruomenės atgijo tik 1991 m., po Armėnijos nepriklausomybės atkūrimo. Popiežiaus kurija įsteigė ordinariatą armėnų katalikams Rytų Europoje Giumri mieste (Armėnija).