Argunchanas
| Argunchanas | |
|---|---|
| |
| Argunas su vaiku Gazanu ant rankų ir Abaka (ant žirgo), pavaizduotas miniatiūroje iš XIV a. | |
| Gimė | apie 1258 m. Beilaganas |
| Mirė | 1291 m. kovo 10 d. Bagča, Aranas |
| Tautybė | mongolas |
| Pareigos | ilchanas 1284–1291 m. |
Argunchanas (mong. Аргун хан, g. apie 1258 m.; m. 1291 m. kovo 10 d.) – ketvirtasis Persijos ilchanas, valdęs 1284–1291 m.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Argunas buvo ilchano Abakos sūnus. Pasak Rašidudo Dino, jis gimė 1262 m. Beilagane. Tačiau, iš kitų Rašidudo Dino raštų, tikriausiai tikslesnė Arguno gimimo data yra 1259 m. Jo motina buvo vardu Kaitmiš Igeči. Panašu, kad jauno amžiaus Arguną tėvas paskyrė Chorasano ir Mazandarano valdytoju ir jis valdė padedamas emyro Sartako iš Džalajiro genties. Per 1279 m. tėvo karo žygį jis buvo pasiųstas į rytus prieš Farsą prieš tai apiplėšusius karaunų chanus. Jo pajėgos buvo apgulusios Sistaną ir grįžo su daug Čagatajų princų įkaitų.
1282 m. mirus Abakai Argunas lygtai buvo nusiteikęs nusileisti dėdės Achmado Tekudero pretenzijoms į sostą. Tačiau Tekudero parama jo priešams, broliams Džuveiniams, iš kurių jis vieną įtarė tėvo nunuodijimu, ir atsivertimas į islamą Arguną privedė prie atviro sukilimo 1283 m. Chorasane. Jo šalininkai sumušė Tekudero pajėgas 1284 m. gegužės 4 d. prie Kazvino, bet galų gale Argunas asmeniškai buvo priverstas nusileisti Tekudero valdžiai. Pasakojama, kad Tekuderas nesiryžo jo nužudyti ir vienas jo nepatenkintų karo vadų, vardu Buka, nužudė Tekudero karo vadą Alinaką su sargais ir išlaisvino Arguną. Bandęs bėgti Tekuderas buvo sučiuptas pakeliui į Kaukazą ir nužudytas. Kitą dieną po Tekudero mirties, 1284 m. rugpjūčio 11 d. Argunas buvo vainikuotas ilchanu. Jis skubiai pakeitė Tekudero proislamiškus nustatymus atgal į budistinius. 1286 m. balandžio 7 d. Argunas vainikuotas antrą kartą gavus chagano Chubilajaus patvirtinimą iš Kinijos.
Pirmuosius trejus metus valdant Argunui įtakingiausiu valstybėje buvo Buka, kurį už nuopelnus nuverčiant Tekuderą Argunas paskyrė viziriu. 1287 m. buvo pašalinta Farso princesė Abeš Katun ir Farsas tiesiogiai prijungtas prie Ilchanato valdų. Po to Argunas nusiuntė Buką įvesti valdžios Širaze, kur Buka sulaukė didelio pasipriešinimo. Pajutęs, kad praranda Arguno malonę, Buka bandė suregzti maištą prieš jį ir į sostą pasodinti princą Džoškebą, Arguno pusbrolį, tačiau pastarasis išdavė jį. Buka buvo sučiuptas ir nužudytas 1289 m. sausį, taip pat nužudytas jo brolis, Bagdado valdytojas Arukas. Šis maištas pasitarnavo Argunui pretekstu susidoroti su potencialiais konkurentais į sostą. Princas Džoškebas, dėdė Huleču ir kitas pusbrolis Kara Nogajus nužudyti 1289 m. Po Bukos mirties Chorasane sukilo jam ištikimas emyras Novruzas. Šis sukilimas truko iki Arguno mirties ir dar vėliau.
1289 m. birželį viziriu buvo paskirtas Bagdado žydas Sadas al Daula. Jo valdymas pasižymėjo nepotizmu. Žydo valdymu buvo nepatenkinti musulmonai, tačiau, amžininko liudijimu, Sadas al Daula sumaniai tvarkėsi su valstybės finansais patenkindamas Arguno pinigų poreikius ir administracinėmis priemonėmis apsaugojo valstiečius nuo priespaudos. 1291 m. kovą, Argunui esant prie mirties ar mirus, jo priešai sukilo. Sadas al Daula buvo nužudytas, po to sekė žydų pogromai ir atakos prieš jį rėmusius musulmonus. Užsienio politikoje Argunas tik du kartus, 1288 ir 1290 m., asmeniškai vadovavo žygiams atremti Aukso Ordos puolimus iš šiaurės. Rytuose karams su Kaidu chanais ir jų Čagatajų rėmėjais vadovavo jo sūnus Gazanas, kuris 1291 m. turėjo atsitraukti su nepakankamomis pajėgomis. Prieš iš Sirijos puldinėjančius mameliukus Argunas siekė sudaryti sąjungą su Europos valdovais. 1285 m. jis nusiuntė pasiuntinį pas popiežių Onorijų IV. Kitas pasiuntinys 1288 m. susitiko su Prancūzijos karaliumi Pilypu IV Paryžiuje ir Anglijos karaliumi Eduardu I Bordo. Grįždamas jis susitiko su nauju popiežiumi Mikaloju IV Romoje. Argunas žadėjo popiežiui krikštytis, kai tik bus išvaduota Jeruzalė. 1289 m. jis pasiuntė trečiąją, o 1290 m. ketvirtąją misiją į Europą. 1291 m. žlugo paskutiniai kryžiuočių bastionai Šv. Žemėje ir mirė pats Argunas, tad jokio karinio bendradarbiavimo ir neįvyko.
Krikščionių šaltiniuose Argunas aprašomas palankiai, savo sūnų Oldžaitu 1289 m. jis leido apkrikštyti Mikalojaus vardu, nors tai buvo tikriausiai tik politinis žingsnis. Savo valstybės valdyme Argunas pirmenybę atidavė krikščionims ir žydams, rėmė budizmą, tačiau dėl pastarojo aspekto nėra žinoma daug, nes po Gazano atsivertimo į islamą visi budistų veiklos požymiai Persijoje buvo naikinami. Pasakojama, kad norėdamas pratęsti gyvenimą Argunas vartojo iš Indijos atvykusio jogos paruoštą vaistą, kuriame buvo įmaišyta sieros ir gyvsidabrio. Jis užsidarė Tebrize, kur jį galėjo aplankyti tik Sadas al Daula, įvairūs bakšiai ir keletas kitų. Argunui pradėjus negaluoti kelios jo žmonos ir konkubinės buvo nužudytos įtarus kerėjimu. Tačiau tai nepadėjo ir Argunas mirė 1291 m. kovo 10 d. Bagčoje Arane. Buvo paskutinis ilchanas, palaidotas pagal mongolų papročius. Jis turėjo keturis sūnus: Gazaną, Jesų Timūrą, Oldžaitu ir Ketajų. Įkūrė Soltanijos miestą. Sekančiu ilchanu tapo jo jaunesnis brolis Geichatuchanas.