Apatija
Apatija (sen. gr. ἀπάθεια = apatheia – 'bejausmiškumas') – emocijų, motyvacijos ar entuziazmo trūkumas, abejingumas. Apatiškas individas abejingas arba atsainus tam tikriems emociniams, socialiniams ar fiziniams gyvenimo aspektams. Apatija gali būti kryptinga, nukreipta į tam tikrą objektą, asmenį, veiklą ar aplinką. Ją gali sukelti emocinė reakcija ar sąmoningas apsisprendimas.[1][2]
Apatiją gali sukelti fizinis arba psichinis pervargimas, išsekimas, smegenų patologija, psichinės ligos (schizofrenija, maniakinė depresinė psichozė), neurozė (psichastenija); kartais apatija atsiranda sveikstant po sunkios somatinės ligos. Tam tikri vaistai, pavyzdžiui, antidepresantai gali sukelti apatijos simptomus ar prie jos privesti. Lėtinis energijos trūkumas, dar vadinamas letargu, taip pat gali sukelti apatiją.[1][2]
Pagal stoikų filosofiją, apatija – būsena, kai žmogus laisvas nuo pathē, grubiai tariant, emocijų ir aistrų, skausmo, baimės, troškimo ir malonumo. Doktrinos kilmę galima atsekti iki cinikų (IV a. pr. m. e. antroji pusė). Zeno iš Citiumo (IV–III a. pr. m. e.) atvirai mokė, kad pathē reikia visiškai panaikinti.[3]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Apatija. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. – 376 p. ISBN 9785420018125.
- ↑ 2,0 2,1 Apatija. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2022-08-08.
- ↑ Baltzly, Dirk (2019), Zalta, Edward N., ed., Stoicism (Spring 2019 ed.), The Stanford Encyclopedia of Philosophy. Nuoroda tikrinta 2022-08-08.
