Antroposofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Antroposofija (gr. ἀνθρώπος – žmogus, σοφία – išmintis) − filosofija apie žmogų, kaip dvasinių jėgų nešėją, išplėtota austrų filosofo Rudolfo Šteinerio XX a. pradžioje iš teosofijos. R. Šteineris antroposofija siekė sukurti eksperimentinį mokslą, kurio tikslas (euritmijos, muzikos, misterijų, meditacijos ir kitų) įvairių pratimų pagalba atverti žmogaus galimybes, gebėjimą pažinti savo prigimtį, tiesą, tikrovės esmę, Dievą.

Rudolfas Šteineris (1861−1925)

Antroposofija ne religija[1], filosofija jungia tradicines senąsias (rytų pasaulėžiūros, antikos misterijų, krikščionybės) idėjas su mokslu ir naujųjų laikų idealistinėmis filosofijomis.

Antroposofijai įtaką turėjo Platono filosofija - socialinės trinarystės tikslai: dvasiniame gyvenime − laisvė, teisėje − lygybė, ekonomikoje − brolybė. Švietimo reformoms įgyvendinti Šteineris sukūrė Valdorfo pedagogiką, kuri paplito Europoje, JAV ir visame pasaulyje. Taip pat išvystyta biodinaminė žemdirbystė, nagrinėjanti augalų bioritmus ir kt. Antroposofinė medicina pabrėžia visuminę kūno, sielos ir dvasios nedalomą vienovę, homeopatiją.[2]

1913 m. Dornache (Šveicarija) R. Šteineris įkūrė antroposofijos draugiją (veikiančią ir dabar). Nuo 1960 m. vyksta proveržis, sparčiai plinta antroposofinės idėjos, Valdorfo ugdymo įstaigos.

Lietuvoje antroposofija turėjo įtakos Vydūnui[3], po nepriklausomybės atkūrimo įkurta virš 20-ties Valdorfo padagogikos įstaigų[4], kuriasi biodinaminiai ūkiai, antroposofinės medicinos paslaugos.[5][3]

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antroposofija laikoma ir okultizmu, o Socialinė trinarystė kritikų laikoma utopija.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]