Antanas Sniečkus
| Antanas Sniečkus | |
|---|---|
| |
| 1970 m. lapkričio 7 d. Vilniuje | |
| Gimė | 1903 m. sausio 7 d. Būbleliai, Šakių raj. |
| Mirė | 1974 m. sausio 22 d. (71 metai) Druskininkuose |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Pareigos | Pirmasis sekretorius (1936-74) |
| Partija | Lietuvos komunistų partija (1920-74) |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
Socialistinio darbo didvyris (1973) | |
 Vikiteka |
Antanas Sniečkus |
Antanas Sniečkus (1903 m. sausio 7 d. Būbleliuose – 1974 m. sausio 22 d. Druskininkuose) – 1936–1974 m. Lietuvos komunistų vadovas.
1975–1992 m. jo pavarde vadintas Visaginas.
Vienintelis sovietinių respublikų okupacinis vadas, išsilaikęs tarybinėje politikoje Stalino / N. Chruščiovo / L. Brežnevo laikais.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Augo pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas buvo valsčiaus viršaičiu, seniūnu. 1914 m. įstojo į gimnaziją. Pirmojo pasaulinio karo metu tėvai buvo pasitraukę į Rusiją, A. Sniečkus mokėsi Voronežo gimnazijoje. 1919 m. jo šeima grįžo į Lietuvą.
1920 m. tapo bolševikų partijos nariu. 1921 m. už antivalstybinę, komunistinę veiklą suimtas, tačiau po poros mėnesių paleistas už užstatą. 1921 m. liepą, rekomendavus LKP CK, nelegaliai emigravo į Sovietų Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. Čia baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON (časti osobovo naznačenija – ypatingos paskirties dalinių) – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus „antitarybinius“ elementus.
1924 m. tapo Z. Angariečio pavaduotoju. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto.
Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą žmonių, tarp jų ir A. Sniečkų. Perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį–propagandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. išrinktas LKP CK pirmuoju sekretoriumi ir su maža pertrauka juo išbuvo iki 1974 m.
Lietuvos komunistų partija buvo paskelbta nelegalia, todėl A. Sniečkus buvo dukart įkalintas. Pirmąsyk 1930–1933 m., nors buvo nuteistas 15 metų, tačiau iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Sovietų sąjungoje. Antrąsyk 1939 m. gruodį – 1940 m. birželį, nors buvo nuteistas 8 metams, ir paleistas prasidėjus okupacijai.
1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su savo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija „Organizaciniu klausimu“, numatanti visų LKP CK grandžių, LKP rajonų bei Kauno miesto komiteto patikrinimą ir „apvalymą“. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pokalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo pasiūlyta nutraukti visus ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų.
1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Sovietų sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.
1940 m. okupacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1940 m. birželio 19 d. tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. 1940 m. rugpjūčio 15] d. nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Šiose pareigose pradėjo organizuoti pirmuosius masinius Lietuvos gyventojų trėmimus (vien 1941 m. birželio 14 d. buvo ištremta daugiau kaip 17,5 tūkst. žmonių, tarp jų moterų ir vaikų[1]).
Įtikėjęs Sovietų sąjungos proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, visada palaikė sovietus ir nematė Lietuvos be jų globos. „Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę“. Manyta, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus galima tik didesnės valstybės padedami, šiuo atveju – Sovietų sąjungos.
Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vedė savo bendražygę, Kauno hebrajų mokyklos mokytojo dukrą[2], revoliucionierę Mirą Bordonaitę ir susilaukė sūnaus bei dukros.
Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
A. Sniečkus mėgo medžioklę ir 1974 m. sausio žiemą su kitais funkcionieriais medžiojo Lazdijų rajono medžioklės plotuose. Po to „Lietuvos“ sanatorijai priklausiusiose senosiose gydyklose esančiose karštose voniose jam buvo atliekama įprastinė sveikatinimo procedūra. Jos metu A. Sniečkus pasijuto blogai, sustojo širdis. Pastangos jį atgaivinti buvo nesėkmingos ir 1974 m. sausio 22 d. A. Sniečkus mirė.[reikalingas šaltinis]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „LIETUVOS GYVENTOJŲ 1941 M. BIRŽELIO 14–18 D. TRĖMIMAS“. Suarchyvuotas originalas 2023-04-11. Nuoroda tikrinta 2023-12-01.
- ↑ Tininis, Vytautas (2000). Sniečkus. 33 metai valdžioje : (Antano Sniečkaus biografinė apybraiža). Vilnius: UAB "Karminas". p. 284. ISBN 9986-9231-4-X. Suarchyvuotas originalas 2019-02-09. Nuoroda tikrinta 2019-02-07.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Rokas Subačius. Dramatiškos biografijos: kovotojai, kūrėjai, karjeristai, kolaborantai… – Vilnius: Mintis, 2019, 460 p. : iliustr. ISBN 978-5-417-01111-5
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Justas Paleckis |
Lietuvos TSR pirmasis sekretorius 1940–1974 m. |
Po to: Petras Griškevičius |
| Partijos politinės pareigos
| ||
| Prieš tai: Karolis Požėla |
LKP CK pirmasis sekretorius 1926–1931 m. |
Po to: Motiejus Šumauskas |
| Prieš tai: Motiejus Šumauskas |
LKP CK pirmasis sekretorius 1936–1974 m. |
Po to: Petras Griškevičius |
