Amintore Fanfani
| Amintore Fanfani | |
|---|---|
| |
| Amintore Fanfani 1983 m. | |
| Gimė | 1908 m. vasario 6 d. Toskana, Italija |
| Mirė | 1999 m. lapkričio 20 d. (91 metai) Roma, Italija |
| Veikla | buvęs Italijos politikas, kuris net penkis kartus buvo šalies ministru pirmininku. Fanfani vadinamas vienu žinomiausiu Italijos politiku po II pasaulinio karo ir istorinis Italijos krikščionių demokratų partijos narys. Jo politinė karjera tęsėsi daugiau nei 30 metų. |
| Partija | krikščionių demokratų partija |
 Vikiteka |
Amintore Fanfani |
Amintore Fanfani (1908 m. vasario 6 d. – 1999 m. lapkričio 20 d.) – buvęs Italijos politikas, kuris net penkis kartus buvo šalies ministru pirmininku.[1] Fanfani vadinamas vienu žinomiausiu Italijos politiku po Antrojo pasaulinio karo ir istorinis Italijos krikščionių demokratų partijos narys. Jo politinė karjera tęsėsi daugiau nei 30 metų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Fanfani gimė Pieve Santo Stefano miestelyje Toskanos regione. 1932 m. jis baigė ekonomikos ir verslo mokslus Milane. Šiuo laikotarpiu jis išleido didelį skaičių ekonomikos, istorijos, religijos ir kitų temų darbų visoje Europoje.
Jis prisijungė prie Italijos fašistų partijos palaikydamas režimo idėjas apie klasių bendradarbiavimą. Savo darbuose jis dažnai gindavo šias idėjas. Juose jis rašė: „vieną dieną Europa bus viena milžiniška antinacionalinė vietovė, kuriai vadovaus Italija ir Vokietija. Visa Europa priims autoritarines vyriausybes ir pakeis savo konstitucijas pagal fašizmo principus.“[2]
Jis taip pat nuolat rašydavo straipsnius apie rasizmą fašistiniam Italijos laikraščiui La difesa della razza.
Metais, praleistais Milane, jis prisijungė prie Mažųjų profesorių grupės, kurios nariai gyvendavo atsiskyrę vienuolynuose ir vaikščiodavo basomis. Tuo metu jie suformavo Demokratų judėjimo branduolį. Dažnai susiburdavo padiskutuoti apie katalikybę ir visuomenę. Po Italijos pasidavimo Antrajame pasauliniame kare 1943 m. rugsėjo 8 d. ši grupė buvo išformuota. Po karo Fanfani išvyko į Šveicariją.
Vėliau grįžęs jis buvo paskirtas naujai sukurtos Krikščionių demokratų partijos viceprezidentu. Jis buvo vienu jauniausiu politinės partijos lyderių.
Jis buvo išrinktas į Konstitucinę asamblėją, kuri buvo atsakinga už naujos Italijos Respublikos konstitucijos parengimą. Pirmasis konstitucijos sakinys buvo pasiūlytas Fanfani – „Italijos Respublika yra demokratiška, išaugusi darbe“. 1948 m. jis buvo išrinktas į šalies parlamentą.
Šeštajame dešimtmetyje Fanfani bandė suderinti darbus savo partijoje ir šalies politikoje. Nuo 1954 m. jis dirbo keliose vyriausybėse kaip jos vadovas. Kai kurios vyriausybės dirbo labai trumpai. Štai pirmoji Fanfani kadencija premjero poste truko vos 21 dieną, nes jo neparėmė šalies parlamentas.
Dar kartą premjeru jis buvo nuo 1958 m. liepos iki 1959 m. sausio. Tačiau sausio mėnesį jis nesutarė su savo partija ir vėl buvo priverstas pasitraukti iš premjero posto. Iš šio įvykio Fanfani pasimokė ir vėliau siekė didesnių kompromisų ir pasitarimų su partija. Nuo 1960 m. liepos iki 1962 m. vasario ir nuo 1962 m. vasario iki 1963 m. gegužės jis dar kartą ėjo šalies ministro pirmininko pareigas, kai sulaukė Italijos socialistų partijos palaikymo.
1964 m. jis nesėkmingai dalyvavo šalies prezidento rinkimuose ir po to buvo priverstas pasitraukti iš aktyvios politikos. 1965 m. ir nuo 1966 m. iki 68 m. dirbo užsienio reikalų ministru. 1971 m. jis dar kartą dalyvavo prezidento rinkimuose, tačiau ir vėl pralaimėjo. Vėliau buvo paskirtas Italijos senatoriumi visam likusiam gyvenimui.
Nuo 1982 m. iki 1983 m. jis tapo šalies ministru pirmininku ketvirtą kartą. Trumpą laikotarpį 1987 m. jis dar kartą (penktąjį) dirbo premjero poste.
1999 m. lapkričio 20 d. Fanfani mirė Romoje.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Fanfani Amintore (Amintorė Fanfanis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 754 psl.
- ↑ Moving to the Left (angl.) Archyvuota kopija 2009-08-13 iš Wayback Machine projekto.
| Politinis postas | ||
|---|---|---|
| Prieš tai: Giuseppe Pella |
Italijos ministras pirmininkas 1953–1954 |
Po to: Mario Scelba |
| Prieš tai: Adone Zoli |
Italijos ministras pirmininkas 1958-1959 |
Po to: Antonio Segni |
| Prieš tai: Fernando Tambroni |
Italijos ministras pirmininkas 1960-1963 |
Po to: Giovanni Leone |
| Prieš tai: Giovanni Spadolini |
Italijos ministras pirmininkas 1982–1983 |
Po to: Bettino Craxi |
| Prieš tai: Bettino Craxi |
Italijos ministras pirmininkas 1987-1987 |
Po to: Giovanni Goria |