Ambasadorių konferencija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Ambasadorių konferencija (pranc. Conférence des Ambassadeurs, angl. Conference of Ambassadors) – Antantės aukščiausiosios tarybos nutarimu sudarytas vykdomasis organas, nuo 1919 m. iki 1931 m. veikęs Paryžiuje ir turėjęs prižiūrėti Versalio taikos sutarties nuostatų įgyvendinimą.

Ambasadorių konferenciją sudarė Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos ambasadoriai Prancūzijoje bei Prancūzijos užsienio reikalų ministras, kuris kartu buvo ir konferencijos prezidentas. JAV ambasadorius turėjo stebėtojo teises, kadangi Jungtinių Valstijų Senatas neratifikavo Versalio sutarties ir JAV nedalyvavo Tautų Sąjungos veikloje. Faktiškai konferencija buvo neformalus Tautų Sąjungos politiškai įtakingiausių valstybių organas, dalyvavęs įvairių teritorinių konfliktų Europoje sprendimuose, tarp jų: Zaolzės konfliktas tarp Lenkijos ir Čekoslovakijos, Vilniaus krašto priklausomybės konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos,[1] Klaipėdos krašto priklausomybės klausimas. Po Lokarno sutarčių pasirašymo 1925 m., Ambasadorių konferencijos aktyvumas ženkliai sumažėjo.

Su Lietuva susiję konferencijos procesai:[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]