Alakalufai
| Alkalufai | |
|---|---|
| Gyventojų skaičius | 15 |
| Populiacija šalyse | pietų Čilė |
| Kalba (-os) | ispanų, alkalufų |
| Religijos | katalikybė |
| Giminingos etninės grupės | - |
Alakalufai, kaveskarai (Alacaluf, Halakwulup, Kawésqar) – Pietų Amerikos indėnų gentis, viena iš vadinamų Ugnies Žemės žmonėmis.[1] Gyvena pietų Čilėje: Puerto Edeno kaimelyje Velingtono saloje, Bransviko pusiasalyje, Santa Inesos, Desolakosjono salose. 2006 m. buvo tik 15 grynakraujų alakalufų. Kalba ispaniškai, kai kurie vis dar naudoja alakalufų kalbą.
Manoma, kad apie 8-6 tūkstantmetį pr. m. e. alakalufai apsigyveno Patagonijos ir Ugnies Žemės vakarinėje pakrantėje bei gretimose salose. Buvo paplitęs šamanizmas ir burtai. Pagrindiniai tradiciniai verslai: įvairių moliuskų rinkimas, jūrinių gyvūnų (ruonių, banginių) ir guanakų medžioklė, žvejyba. Nuo baltųjų užsikrėtė jų atvežtomis ligomis ir dauguma išmirė (XIX a. pr. buvo 4000 žmonių). Ginklus gaminosi iš kriauklių, kaulo, beveik nenaudojo akmens. Būstai buvo kupolo formos. Valtis darė iš medžio žievės.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Mindaugas Grigaitis. Alakalufai (savivardžiai alakaluf, Qawashqar). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 270 psl.