Akvatinta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dail. Mary Cassatt, Moteris prausiasi (1890–1891 m).
Derinta akvatintos ir sausos adatos technikos. Spausta trijomis plokštėmis.

Akvatinta (it. acquatinta – dažytas vanduo) – giliaspaudė grafikos technika, oforto atmaina[1].

Technika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grafikos technika, kai kanifolijos milteliais ir alkoholiu padengtoje vario ar cinko plokštėje atlikta kompozicija kelis kartus ėsdinama azoto rūgštimi, išėstos įdubos pripildomos dažų ir daromas atspaudas[2]. Tos vietos, kurios atspaude turi būti tamsiausios, barstomos dervų (kanifolijos, asfalto ir pan.) milteliais, kurie spaudos formą pakaitinus prilimpa. Ėsdinant rūgštis išėda tarp grūdelių tarpus ir gaunamas grublėtas paviršius, kuris atspaude virsta lygia tonine dėme. Norint gauti tonų įvairovę, atitinkami spaudos formos plotai iš naujo lakuojami ir vėl ėsdinama. Kuo daugiau kartų tai kartojama, tuo daugiau tonų gaunama[3]. Akvatintą galima taikyti ir spalvotiems atspaudams. Dažnai derinama su ofortu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsirado XVI a. Kelis atspaudus padarė Albrechtas Diureris (Vokietija). Paplito XVII a. (Rembrantas, Olandija), ypač XVIII a. (Giovanni Battista Piranesi, Italija). XIX a. šią techniką tobulino Francisco Goya (Ispanija), James McNeill Whistler (Jungtinės Amerikos Valstijos). Lietuvoje akvatinta paplito nuo XIX amžiaus. XX a. akvatintos kūrinių sukūrė Eduardas Jurėnas, Janina Lili Paškauskaitė.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Akvatinta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
  2. lietuviuzodynas.lt (Akvatinta)
  3. Akvatinta

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]