Akvakultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Akvakultūra – vandens organizmų, tokių kaip žuvys, moliuskai, vėžiagyviai ir vandens augalai, auginimas. Akvakultūra apima organizmų auginimą gėluose ir sūriuose vandenyse kontroliuojamomis sąlygomis. Tai priešprieša komercinei žūklei, kuri surenka natūralioje aplinkoje augančius gyvius. Daugiausiai išplėtota Azijoje.

Labiausiai paplitusios formos: žuvų auginimas, krevečių fermos, austrių fermos, algakultūra (jūros dumblių auginimas) ir dekoratyvinių žuvų auginimas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manoma, kad vieni pirmųjų akvakultūros pradininkų buvo vietinės Australijos žemyno gentys, kurios galimai 6000 m. pr. m. e. augino ungurius. Apie 250 m. pr. m. e. akvakultūra vystėsi ir Kinijoje, kur ežeruose privisdavo daug žuvies po upių potvynių. Aktyvi akvakultūra Europoje pradėta kultivuoti viduramžiais.

Produkcija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tonos (2011 m.)[1]
Kinija 11315492
Japonija 1397020
Indija 1395444
Šiaurės Korėja 1100000
Pietų Korėja 955477
Filipinai 736381
Indonezija 645368
JAV 413531
Tailandas 370974
Taivanas 261006
Lietuva 3899

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]