Akmens anglis
Kitos reikšmės – Anglis (reikšmės).
| Akmens anglis | |
|---|---|
| |
| Savybės | |
| Sudėtis | 75-92 % anglis 2,5-5,7 % vandenilis 1,5-15 % deguonis 0,5-4 % siera ~1,5 % azotas |
| Lakiųjų medžiagų | 2-45 % |
| Identifikacija | |
| Drėgnis | 4-14 % |
| Peleningumas | 2-45 % |
| Tekstūra | sluoksniuota, juostiška, tolygi |
| Spalva | juoda, kartais su plieno ar t.pilku atspalviu |
| Tankis | 1280–1500 kg/m³ |
| Degimo šiluma | 30,5-36,8 MJ/kg |
Akmens anglis – nuosėdinė augalinės kilmės uoliena, sudaryta iš anglies, hidrokarbonatų ir įvairių priemaišų (sulfidų, oksidų ir kitų junginių).[1] Akmens anglis susidarė iš augalinių liekanų, kurios buvo suslėgtos, sukietintos ir veikiamos aukšta temperatūra bei slėgiu. Manoma, kad didžioji akmens anglies klodų dalis atsirado iš augalų, augusių pelkių ekosistemose. Kai šie augalai žūdavo, jų biomasė anaerobinėse sąlygose palaipsniui virsdavo akmens anglimi. Didžioji akmens anglies dalis susidarė karbono periodo nuosėdose.
Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lignitas arba rudoji anglis
- Puskoksis
- Koksas
- Antracitas, labiau metamorfizuota atmaina
Akmens anglies formavimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmens anglis formuojasi iš augalų liekanų, kurios buvo sutankintos, sukietintos, chemiškai apdorotos dėl slėgio, ir temperatūros ji metamorfizuojasi.
Akmens anglis formavosi iš pelkės ekosistemos organizmų. Kai pelkės augalai žūsta, jų biomasė kaupiasi, yra anaerobinėse (žemo deguonies lygio) sąlygose, suformuodama durpes. Durpių sluoksnis grimsta žemyn, dėl karščio ir slėgio virsdamos lignitu arba rudosiomis anglimis. O didelis karštis ir slėgis lignitą paverčia minkštosiomis bituminėmis anglimis ir antracitu.
Akmens anglies kasyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Akmens anglis slūgso įvairaus storio klodais, lęšiais, tarpsluoksniais. Gali siekti 2,5 km gylį, kartais randama prie žemės paviršiaus.
Įvairiais skaičiavimais, pasaulyje yra 8-16 trilijonų tonų akmens anglies[reikalingas šaltinis]. Didžiausios šalys, kasančios akmens anglį yra:
| Akmens anglies išgavimas 2011 m. (mln. t.),[2] | |
|---|---|
 Kinija |
3520 |
 Jungtinės Amerikos Valstijos |
992 |
 Indija |
588 |
 Australija |
415 |
 Rusija |
333 |
 Indonezija |
324 |
 Pietų Afrikos Respublika |
255 |
 Vokietija |
188 |
 Lenkija |
139 |
 Kazachstanas |
115 |
| Pasaulyje | 7695 |
Šiose šalyse kasyba vyksta dviem būdais – atviruoju (dideliuose karjeruose) ir šachtiniu būdu.
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Manoma kad akmens anglis naudota Kinijoje prieš 3000 m., o Romos imperijoje anglimi kūrentos krosnys metalams lydyti. Jungtinėje Karalystėje akmens anglis pradėta naudota jau XII a.[3]
Akmens anglies gavyba labiausiai pradėjo spartėti išradus garo katilą.[3]
Energetika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo XIX a. pabaigos iki XX a. septinto dešimtmečio akmens anglis buvo pagrindinis pirminis energijos šaltinis pasaulyje.[3]
Akmens anglis naudojama šilumai gaminti. Kasmet sudeginama apie 5000 mln. tonų anglies. 75 procentai šio akmens anglies kiekio suvartojama elektros gamybai. Kinija ir Indija suvartoja 1700 mln. tonų anglies, tačiau augant šių šalių ekonomikai greitu laiku šis kiekis gali išaugti dvigubai[reikalingas šaltinis].
Kai akmens anglis naudojama elektros gamybai, ji susmulkinama ir sudeginama. Gauta šiluma naudojama vandens garų gamyboje, o pastarieji suka elektros generatorius. Tokia technologija naudojama pagaminti 40 % pasaulyje suvartojamos elektros energijos[reikalingas šaltinis].
Akmens anglis naudojama degiųjų dujų gamybai. Šiuo metu taip pagamintas dujas pakeitė gamtinės dujos, tačiau Pietų Afrikoje dar vis naudojama ši technologija.
Iš akmens anglies galima gaminti benziną, dyzeliną, metanolį ir kitus organinius junginius.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Antanas Brazauskas. Akmens anglys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 235 psl.
- ↑ „Statistical Review of World Energy 2012“ (xlsx) (anglų). BP. 2012. Suarchyvuota iš originalo 2012-06-19. Nuoroda tikrinta 2013-02-05.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Vidmantas Jankauskas „Energetikos ekonomika“ 2008 Technika Vilnius ISBN 978-9955-28-905-0