Adapa
Adapa (akad. a-da-ap-a) – akadų mitologijos didvyris, vienas iš „septynių išminčių“, taip pat vienas iš padėjusiųjų užkeikti demonę Lamaštu.
Pasak mito, Adapa buvęs dievo Ea (Enkio) sūnumi, valdžiusiu senąjį Eridu miestą, ir žuvaujant aprūpindavusiu maistu savo miestą ir tėvo šventyklą. Tačiau kartą pietų vėjas apvertęs Adapos valtį, dėl to Adapa aplamdęs vėjo (Ninlilės) sparnus. Dievas–dangus Anu, užsirūstinęs dėl to, kad nebepučia pietų vėjas, pakvietė Adapą pasiaiškinti. Enkis Adapai pataręs apsivilkti gedulingus rūbus bei neragauti jam siūlysiamo maisto bei gėrimo. Prie Anu vartų, sargams Ningišzidai ir Dumuziui, paklaususiems, kodėl Adapa vilkįs gedulo rūbais, Enkio patarimu, Adapa atsakęs, kad jis gedįs dviejų dievų – Ningišzidos ir Dumuzio – dingusių iš žemės. Tada vartų sargai stoja už Adapą prieš Anu. Dievas Anu, paveiktas Adapos nuolankaus atsiprašymo, siūlo amžinojo gyvenimo maisto ir vandens, bet Adapa, kaip patartas, atsisako (ir praleidžia progą tapti nemirtinguoju) – dėl to Anu jį vėl išsiunčia žemėn.
Mitas apie Adapą žinomas iš vėlyvų kopijų, rastų Amarnoje (Egipte) ir Babilone. Šumeriškų epų apie Adapą nerasta, nors pats vardas šumerų šaltiniuose paliudytas.[1]
Mite apie Adapą aptarimas žmogaus mirtingumo klausimas – „kokia prasmė gyventi žmogui, jei jis vis tiek mirsiąs“? Be to, šis mitas gretinamas su istorija apie Adomą ir Ievą, kurie paragavę pažinimo vaisiaus, buvo išvaryti iš rojaus.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Мифы народов мира. Адапа , В. К. Афанасьева – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
- ↑ Mark, Joshua (2011), The Myth of Adapa, Ancient History Encyclopedia
