Abakachanas
| Abakachanas | |
|---|---|
| |
| Abaka (ant žirgo) su sūnumi Argunu (su vaiku Gazanu ant rankų) pavaizduotas miniatiūroje iš XIV a. | |
| Gimė | 1234 m. vasaris-kovas |
| Mirė | 1282 m. balandžio 1 d. Hamadanas |
| Palaidotas (-a) | Urmijos ežero Šahi sala |
| Tautybė | mongolas |
| Pareigos | ilchanas 1265–1282 m. |
Abakachanas (mong. Абаха хан, Абага, Абага хан, g. 1234 m. vasarį-kovą; m. 1282 m. balandžio 1 d.) – antrasis Persijos ilchanas, valdęs 1265–1282 m.
Ankstyvieji metai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Abaka gimė 1234 m. Mongolijos stepėse. Jis buvo vyriausias ir mylimiausias pirmojo ilchano Chulagu sūnus (Temudžino vaikaitis). Kartu su tėvu jis dalyvavo šiojo 1256 m. žygyje užkariaujant musulmonų valstybes Artimuosiuose Rytuose (dab. Irano, Irako, Sirijos teritorijose). Prasidėjus karams tarp Chulagu ir Aukso ordos chano Berkės, pasak armėnų kronikininko Kirakoso Abaka buvo išsiųstas į rytus, bendradarbiauti su Čagatajais.
Valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1265 m. mirus Chulagu, Abaka buvo Chorasano ir Mazandarano valdytoju. Parvykęs į Azerbaidžaną po nesėkmingo jaunesniojo brolio Jošmuto bandymo užimti sostą jis buvo pripažintas tėvo įkurto chanato didžiuoju chanu (ilchanu). Vainikuotas 1265 m. birželio 19 d. Chubilajaus patvirtinimas iš Kinijos buvo atgabentas tik 1270 m. ir ta proga Abaka vainikuotas ilchanu antrą kartą.
Ne ilgai prieš savo mirtį Chulagu norėjo vesti Bizantijos princesę ir 1265 m. imperatorius Mykolas VIII Paleologas jam išsiuntė nesantuokinę dukterį Mariją Despiną Paleologę, kurią lydėjo stačitikių patriarchas Eutimijus. Ji į Persiją atvyko jau po Chulagu mirties ir ištekėjo už naujojo valdovo Abakos. Mongolų Marija Despina buvo vadinama Despina Chatun. Ji perėmė krikščionių globą, kai kuriose Abakos kaldintose monetose yra vaizduojamas kryžius ir įrašas arabų raštu "dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, vienintelio Dievo, vardu".
Užsienio politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Abaka tęsė Chulagu pradėtą kovą su Aukso Orda, kuri buvo susivienijusi su Egipto mameliukais. 1265 m. pabaigoje Abakos brolis Joškutas sumušė įsiveržusias Aukso ordos pajėgas, vadovaujamas Nogajaus. 1266 m. apsaugai nuo antpuolių iš šiaurės įsakė pastatyti sieną šiauriniame Kuros upės krante. Po to Abaka perėmjo į puolimą, tačiau turėjo atsitraukti priartėjus pagrindinėms Berkės pajėgoms. Kariuomenės susitiko priešpriešais viena kitą, tačiau pagrindinis susirėmimas neįvyko, nes 1267 m. pardžioje mirė Berkė ir Aukso Ordos pajėgos atsitraukė į šiaurę. Abaka sudarė taiką su nauju Aukso ordos chanu Mengu Timūru. 1266 m. jis pastatė sieną rytinėje Gruzijoje nuo Aukso ordos ir vykdė karines kampanijas prieš Kaukazo gentis. 1278 m. užkariavo Kaukazo tautas.
Apie 1269 m. į Chorasaną įsiveržė Čagatajų chano Barako pajėgos. 1270 m. Abaka sumušė ir išvijo Barako armiją. Mirus Barakui, 1272 ar 1273 m. Abakos pajėgos užėmė ir nusiaubė Bucharą. Po to rimtų karų Ilchanato rytuose nebuvo, nors Farso gyventojai turėjo kęsti nuolatinius puldinėjimus iš rytų.
Kitus karus Abaka vykdė su Egipto mameliukais dėl įtakos Sirijoje. 1268 m. jo vasalas, Antiochija, pasidavė Beibarsui I, 1269 m. jis nesugebėjo sutrukdyti mameliukų įsiveržimo į Armėniją (Kilikiją). Beibarso pastangos išlaisvinti Rumo musulmonus nuo mongolų valdymo nepavyko, nes čia jis susidūrė su didele mongolų armija. 1277 m. Beibarsas grįžo į Egiptą, kur mirė.
Prieš mameliukus Abaka siekė sudaryti sąjungą su Europos valdovais, kurie patyrė vieną pralaimėjimą mameliukams po kito. 1274 m. jo pasiuntiniai buvo Lione, 1276 m. Italijoje, 1277 m. - Romoje ir Anglijoje. Europoje galima sąjunga su mongolais buvo sutikta su entuziazmu. Abakachanas gavo Anglijos karaliaus Eduardo I (1274 m.), Klemenso IV (1267 m.), Grigaliaus X (1274 m.) ir Mikalojaus III (1277 m.) laiškus. Abakachano pasiuntiniai dalyvavo 1277 m. Antrajame Liono susirinkime. Visgi realios paramos prieš Egiptą Abaka nesulaukė.
1280 m. Abaka surengė atsakomąjį žygį prieš mameliukus, užėmė ir sugriovė Alepą. Kitais metais Abakos brolis Mengu-Timūras susikovė su mameliukais tarp Hamo ir Homso. Mūšis baigėsi be aiškaus laimėtojo, abi pusės patyrė didelius nuostolius ir atsitraukė. Tarp Abakos žmonų buvo Bizantijos imperatoriaus duktė Marija, kuri anksčiau buvo skirta Chulagu, ir jis palaikė gerus santykius su rytų krikščionimis, tikriausiai dėl siekio turėti sąjungininkų kovose su mameliukais ir viduje, kur įvairios maištininkų grupės irgi kėlė galvas, pavyzdžiui, izmailitai 1271 m. užėmė buvusią asasinų tvirtovę Girdkuchą. Abaka religiškai buvo artimas budizmui ir išpažino protėvių šamanizmą. Ilchanato sostinę jis buvo perkėlęs į Tebrizą. Abaka mirė 1284 m. balandžio 1 d. Hamadane nuo alkoholizmo. Jo brolis Tekuderas tapo sekančiu ilchanu. Kaip ir tėvas, Abaka buvo palaidotas Urmijos ežero Šahi saloje.