Kalavijuočių ordinas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Nėra keitimo santraukos |
SNėra keitimo santraukos |
||
| Eilutė 8: | Eilutė 8: | ||
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius ([[1207]]), šiaurės sėlius ([[1208]]), latgalius (iki [[1230]]) ir pietų bei centrinius estus ([[1217]]). [[1231]] m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio [[Kuršas|Kurše]]. Su [[Danijos istorija|danais]] ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo [[Lietuva|Lietuvą]], iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius ([[1205]], [[1208]]). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų [[Žiemgala|Žiemgaloje]], prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą ([[Saulės mūšis]], [[1236]]), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. [[1237]] m. susijungė su [[Teutonų ordinas|Kryžiuočių ordinu]] ir tapo jo šaka (žr. [[Livonijos ordinas]]). |
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius ([[1207]]), šiaurės sėlius ([[1208]]), latgalius (iki [[1230]]) ir pietų bei centrinius estus ([[1217]]). [[1231]] m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio [[Kuršas|Kurše]]. Su [[Danijos istorija|danais]] ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo [[Lietuva|Lietuvą]], iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius ([[1205]], [[1208]]). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų [[Žiemgala|Žiemgaloje]], prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą ([[Saulės mūšis]], [[1236]]), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. [[1237]] m. susijungė su [[Teutonų ordinas|Kryžiuočių ordinu]] ir tapo jo šaka (žr. [[Livonijos ordinas]]). |
||
[[Category: |
[[Category:Riterių ordinai]] |
||
[[Kategorija:Vokiečių ordinas]] |
[[Kategorija:Vokiečių ordinas]] |
||
10:03, 17 gruodžio 2007 versija
Kalavijuočių ordinas buvo įkurtas 1202 m. Rygoje vokiečių vyskupo Alberto (m. 1229) iniciatyva. Ordino tikslas buvo ginklu skinti kelią krikščionybei etninėse šiaurės baltų ir finų (lyvių, estų) žemėse, nes ankstesnės taikios misijos ten baigėsi nesėkme. Pavadinimas kilęs nuo raudono kalavijo simbolio, žymėto ant balto riterių apsiausto. Oficialiai vadinosi Kristaus kariuomenės broliais (lot. Fratres militiae Christi). Juridiškai Ordinas buvo vyskupo vasalas.
Ekspansiją kalavijuočiai pradėjo išilgai Dauguvos ir Gaujos upių. Užgrobtąsias sritis vadino bendru Livlando, arba Livonijos vardu (nuo lyvių genties pavadinimo). Du trečdaliai užgrobtųjų žemių atitekdavo vyskupui, trečdalis – Ordinui. Ordino valdos buvo suskirstytos į mažesnes sritis, kurias valdė komtūrai, o komtūrijų atskiras pilis administravo fogtai. Magistrą rinkdavo iki gyvos galvos. Ordino broliai buvo karingi vienuoliai, prisiekę visą gyvenimą kovoti su nekrikštais ir ginti bažnyčią, taip pat laikytis trijų vienuoliškų principų: nesiekti turto, būti dori ir klusnūs. Jie buvo susiskirstę į riterius, kunigus ir patarnautojus (ginklanešius, amatininkus, tarnus). Iš pradžių gyveno pilyse, kur valgydavo prie bendro stalo, miegodavo bendrame kambaryje. Užgrobtųjų žemių gyventojų krikščioninimu nesirūpino, todėl faktiškai pavergtieji baltai ir finai tebebuvo pagonys.
Kalavijuočių ordinas padėjo pavergti lyvius (1207), šiaurės sėlius (1208), latgalius (iki 1230) ir pietų bei centrinius estus (1217). 1231 m. Ordinui pavyko įsigalėti Šiaurės ir Vidurio Kurše. Su danais ginčijosi dėl teisių į Šiaurės Estiją. Puldinėjo Lietuvą, iš pradžių pasitelkęs į sąjungininkus žiemgalius (1205, 1208). Tačiau vėliau, Ordinui įsigalėjus Rytų Žiemgaloje, prasidėjo jo kovos su žiemgaliais. Karas su lietuviais ir žemaičiais baigėsi pralaimėjimu kryžiaus žygyje į Lietuvą (Saulės mūšis, 1236), po kurio Ordinas nebeatsigavo ir nustojo egzistavęs kaip savarankiška organizacija. 1237 m. susijungė su Kryžiuočių ordinu ir tapo jo šaka (žr. Livonijos ordinas).