Salomėja Nėris: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
54 pridėti baitai ,  prieš 13 metų
S
rv
S (rv)
 
S. Nėris gimė [[Kiršai|Kiršų]] kaime, [[Alvitas|Alvito]] valsčiuje ([[Vilkaviškio rajono savivaldybė|Vilkaviškio raj.]]), netoli nuo tuometinės [[Vokietija|Vokietijos]] sienos, pasiturinčių [[Suvalkija|suvalkiečių]] ūkininkų Simono ir Uršulės Bačinskų šeimoje. Šeimoje ji buvo vyriausia, nors prieš tai viena sesutė jau buvo mirusi. S. Nėris dar turėjo du brolius – Bronių ir Viktorą, bei seserį Onutę.
 
Tėvas ir motina buvo labai skirtingo būdo. Tėvas – staigus, judrus, karšto temperamento, ambicingas ir išdidus, mėgo juokauti, pasilinksminti, iškrėsti pokštų, pasišaipyti iš kitų. Jis buvo apsišvietęs žmogus, jaunystėje palaikė ryšius su [[knygnešystė|knygnešiais]], simpatizavo socialistinėms idėjoms.
 
Motina, Uršulė Žemaitytė-Bačinskienė, priešingai, buvo nuolaidi, tyli ir nuolanki, nemėgo vaidų bei triukšmo, su visais maloni, užjaučianti, vaišinga, darbšti, tvarkinga. Ji niekad nesiskųsdavo likimu, kantriai nešė savo naštą, buvo rūpestinga ir mylinti motina. S. Nėris, kurdama eilėraščius apie moters likimą tuometinėje visuomenėje, arba rašydama poemą „Eglė žalčių karalienė“, be abejonės, prieš akis turėjo ir savo motinos paveikslą. S. Nėries motina, kaip ir visi jos giminės, išsiskyrė religingumu, pamaldumu, vienas jos brolis buvo kunigas.
 
Būsimai poetei darė įtaką ir senelis Bačinskas (mirė [[1924]] m.) – linksmo būdo pasakorius ir dainininkas, mėgęs bendrauti su anūkais.
 
 
[[1911]] m. S. Nėris pradėjo lankyti Alvito pradinę mokyklą, o [[1918]] m. pavasarį – [[Marijampolė]]s mergaičių progimzanijos antrąją klasę. Iki Naujųjų metų, savarankiškai pasirengusi, išlaikė egzaminus į ketvirtąją klasę ir jau [[1919]] m. persikėlė į [[Vilkaviškis|Vilkaviškio]] „Žiburio“ gimnaziją.
 
Mokytis sekėsi, S. Nėris buvo drausminga, atidi, ypač gabi kalboms – mokėsi [[vokiečių kalba|vokiečių]], [[prancūzų kalba|prancūzų]], [[rusų kalba|rusų]] ir [[lotynų kalba|lotynų kalbų]], mėgo piešti melancholiškus siužetus su [[beržas|berželiu]], pakrypusia pirtele, ežeru. Svajojo tapti dailininke. Pamėgo [[muzika|muziką]] – mokėjo skambinti [[rojalis|rojaliu]] ir [[gitara]].
 
Gimnazijoje veikė moksleivių [[ateitininkai|ateitininkų]] kuopa, į ją įstojo ir S. Nėris. Mėgo dalyvauti moksleivių vakaruose, skaitydavo lyrinius [[proza|prozos]] vaizdelius, eilėraščius. [[1921]] m. birželio mėnesio pabaigoje, būdama penktosios klasės gimnazistė, su moksleivių ekskursija nuvyko į [[Palanga|Palangą]] ir pirmą kartą pamatė [[jūra (geografija)|jūrą]], kuri jai padarė didžiulį įspūdį.
 
1921 m. ateitininkų šapirografuotame laikraštėlyje „Ateities žiedai“ S. Nėris pradėjo spausdinti eilėraščius, pasirašydama ''Jūraitės'' ir ''Liūdytės'' [[slapyvardis|slapyvardžiais]], o po [[1923]] m. lapkričio mėn. išspausdintu eilėraščiu „Jūra banguoja, jūra beribė“ ji pirmą kartą pasirašo ''Nėries'' slapyvardžiu. Nuo to laiko, ypač nuo [[1924]] m., jos eilėraščiai, pasirašyti ''Nėries'', o vėliau ''Salomėjos Nėries'' slapyvardžiais, pradeda dažnai rodytis spaudoje.
 
 
Baigusi Vilkaviškio gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į [[Vytauto Didžiojo universitetas|Lietuvos universiteto]] Teologijos-filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių [[literatūra|literatūrą]], taip pat vokiečių kalbą ir literatūrą, pedagogiką – [[psichologija|psichologiją]], ateidavo į Humanitarinių mokslų fakultetą pasiklausyti [[Juozas Tumas-Vaižgantas|Juozo Tumo-Vaižganto]], [[Vincas Krėvė-Mickevičius|Vinco Krėvės-Mickevičiaus]], [[Balys Sruoga|Balio Sruogos]] paskaitų, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Studijų metais S. Nėris pasinėrė į knygų, literatūros pasaulį, skaitė vokiškai, prancūziškai, atmintinai mokėjo daugybę eilėraščių.
 
Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais – [[Juozas Tysliava|Juozu Tysliava]], kilusiu iš to paties kaimo, ir [[Stasys Santvaras|Stasiu Santvaru]], Petronėle Orintaite, [[Vincas Mykolaitis-Putinas|Vincu Mykolaičiu-Putinu]]. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją [[Juozas Eretas|Juozą Eretą]]. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis.
 
Studijų metais S. Nėris atrodė labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, žaliaakė. Augino kasas, jas nukirpo tik [[1929]] metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais. Ji lankė [[teatras|teatrą]] ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, poetė geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleisdavo.
 
Studijuodama universitete S. Nėris išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ ([[1927]] m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. Tų pačių metų vasarą išvyko į Palangą atostogauti. O jau [[1928]] m. vasarą poetė pirmą kartą keliavo po [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]] – aplankė Vokietiją bei [[Šveicarija|Šveicariją]].
 
 
1928 m. persikėlė į [[Lazdijai|Lazdijus]]: nuo [[rugsėjo 1]] d. Švietimo ministerijos paskirta Seinų „Žiburio“ gimnazijos neetatine mokytoja praktikantės teisėmis. Gyvendama Lazdijuose, S. Nėris dėstė gimnazijoje vokiečių kalbą, vadovavo literatų būreliui, padėdavo mokiniams rengti vakarus, taip pat dėstė kursuose suaugusiems vokiečių kalbą. Iš Lazdijų kartu su mokytojų kolektyvu ji dažnai lankydavo įvairias Lietuvos vietas.
 
Nuo [[1930]] m. [[rugpjūčio 1]] d. švietimo ministro įsakymu ji laikoma Seinų „Žiburio“ gimnazijoje etatinėje tarnyboje. Mokytojaujant Lazdijuose, 1930 m. [[liepos 3]] d., Mokytojų cenzo tikrinimo komisija pripažino S. Nėriai aukštesniosios mokytojos vardą ir teisę mokyti: a) aukštesniojoje mokykloje – lietuvių kalbos, b) vidurinėje mokykloje – lietuvių ir vokiečių kalbų.
 
1929 m. birželio mėn. paskutinėmis dienomis S. Nėris išvažiavo į [[Viena|Vieną]]. Gyvendama Vienoje gilino vokiečių kalbos studijas vokiečių kalbos kursuose užsieniečiams prie Vienos universiteto. O jau 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo [[1931]] m.
 
1930 m. vasarą trečią kartą lankėsi Vakarų Europoje su profesoriumi Baliu Sruoga. 1931 m. rudenį poetė persikėlė gyventi į [[Kaunas|Kauną]]. 1931 – [[1934]] m., gyvendama Kaune, niekur nedirbo, sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami, pasirašyti įvairiais slapyvardžiais ir be parašų, periodinėje spaudoje ir atskiromis knygomis.
 
1934 m. išleista S. Nėries versta Aleksandro Kuprino „Sulamita“, vėliau išėjo [[pasaka|pasakų]] rinkinys „Mūsų pasakos“, kurias surinko Panevėžio apylinkėse. Tais pačiais metais poetė persikėlė gyventi į [[Panevėžys|Panevėžį]]: nuo [[rugsėjo 15]] d. švietimo ministro įsakymu ji paskirta Valstybės mergaičių gimnazijos mokytoja.
 
Mokytojaudama Panevėžio gimnazijoje, S. Nėris vadovavo meno kuopai, padėjo ruošti literatūrinius vakarus. Čia poetė artimiau bendradarbiavo su rašytojos L. Didžiulienės dukterimi Vanda Didžiulyte-Albrechtiene, susipažino su savo būsimu vyru skulptoriumi [[Bernardas Bučas|Bernardu Buču]].
 
[[1935]] m. pradžioje išleido trečiąjį savo eilėraščių rinkinį – „Per lūžtantį ledą“. Vasarą gyveno Palangoje. Ten lankė švietimo ministerijos įsteigtus lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų vasaros kursus. [[1936]] m. [[kovo 15]] d. Panevėžy įvyko literatūros vakaras, skirtas lietuvių rašytojos – realistės [[Gabrielė Petkevičaitė-Bitė|Gabrielės Petkevičaitės-Bitės]] 75 m. sukakčiai paminėti, kurio metu S. Nėris skaitė kelis savo naujus eilėraščius.
 
[[1936]] m. gyveno savo tėviškėje, lankėsi Kaune. Tų pačių metų rugpjūčio mėnesį poetė išleido verstą V. Korolenkos kūrinį „Baisioji naktis. Makaro sapnas“, vėliau – poemėlę vaikams „Paštas“. Rugsėjo mėnesio pabaigoje išvažiavo į [[Paryžius|Paryžių]] studijuoti prancūzų kalbą. 1936 m. [[gruodžio 12]] d. Paryžiuje įvyko Salomėjos Nėries ir skulptoriaus Bernardo Bučo civilinės jungtuvės.
 
[[Vaizdas:Salomeja Neris 2007-05-20.jpg|thumb|250px|S.Nėries namas Palemone]]
[[1937]] m., gyvendama Paryžiuje, rašė poemą „Eglė žalčių karalienė“, lankė žymiausius miesto paminklus, muziejus, teatrus, [[dailė]]s parodas, koncertus. Liepos mėnesį grįžo į Lietuvą, į [[Palemonas|Palemoną]] prie Kauno. Jos vyras B. Bučas, sukūręs šeimą, nusipirko plotelį žemės, pats projektavo ir kukliomis abiejų lėšomis statė namą, pasisodino didelį sodą. Poetė turėjo savo darbo kambarį, kuriame rašė eilėraščius ir ruošėsi pamokoms, skulptorius čia įsirengė dirbtuves.
 
[[1937]]-ųjų rudenį S. Nėris savo prašymu atkelta iš Panėvežio į Kauną ir pradėjo dirbti Kauno III Valstybinėje gimnazijoje, kasdien važinėjo iš Palemono į Kauną traukiniu. Gimnazijoje dėstė vokiečių ir lietuvių kalbas žemesnėse klasėse. [[Spalio 23]] d. S. Nėris pagimdė sūnų, kuriam davė Sauliuko – Balandžio vardą.
 
[[1938]] m. pirmojoje pusėje S. Nėris išleido ketvirtąjį savo eilėraščių rinkinį – „Diemedžiu žydėsiu“, laimėjusį 1938 m. Valstybinę literatūros premiją. 1939 m. [[sausio 13]] d. Lietuvos rašytojų draugija Kaune, [[Valstybės teatras|Valstybės teatre]], surengė literatūros šventę, kurios metu jai įteikta 1938 m. Valstybinė premija už šį rinkinį. Tai buvo labai didelis poetės įvertinimas.
 
[[1939]] m. išleistas jos eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu“ antrasis leidimas. [[1940]] m. [[kovo 27]] d. [[Maskva|Maskvoje]], Vakarų Meno muziejaus rūmuose atidaryta lietuvių [[knyga|knygos]] paroda, kurioje buvo eksponuoti ir S. Nėries kūriniai. 1940 m. išleista poetės tautosakinė poema „Eglė žalčių karalienė“ (rašyta 1937–1940 m.) ir eiliuota pasaka „Našlaitė“, už kurias [[Lituanistikos institutas|Lituanistikos instituto]] komisija paskyrė 1940 m. premiją kaip už geriausius veikalus, populiarinančius lietuvių kalbą, lietuvių istoriją ir [[tautosaka|tautosaką]].
 
1940 m. [[okupacija]] S. Nėries gyvenime reiškė gyvenimo dramos kulminaciją. Ji paskirta vadinamojo [[Liaudies Seimas|Liaudies Seimo]] atstove, taip pat išrinkta į delegaciją vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą [[Josifas Stalinas|Josifo Stalino]] garbei. Poetė tokią poemą parašė. 1940 m. [[rugpjūčio 3]] d. SSRS AT sesijoje, įjungiant Lietuvą į [[Tarybų Sąjunga|SSRS]] sudėtį, ji perskaitė pagal [[Vladimiras Dekanozovas|Vladimiro Dekanozovo]] nurodymą parašytos „Poemos apie Staliną“ ištrauką.
 
S. Nėris tuo laikotarpiu rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. 1940 m. pabaigoje poetė parašė ir išspausdino periodikoje poemą „Keturi“. Tuo metu pradėjo eiti literatūros, meno ir kritikos mėnesinis žurnalas „Raštai“, kurio redakcinei kolegijai priklausė ir S. Nėris. Ji taip pat įėjo į komitetą, organizuojantį lietuvių literatūros ir meno dekadą Maskvoje. [[1941]] m. pradžioje poetė išleido savo poezijos „Rinktinę“, pradėtą ruošti 1939 metais.
 
S. Nėris taip pat aktyviai dalyvavo ikirinkiminiuose mitinguose [[Zarasai|Zarasuose]], [[Dusetos]]e ir [[Utena|Utenoje]]. 1941 m. [[sausio 12]] d. ji išrinkta SSRS Aukščiausiosios Tarybos deputate.
 
1941 m. vasarą, prasidėjus [[Antrasis pasaulinis karas|Antrajam pasauliniam karui]], bėgdama nuo vokiečių, S. Nėris su mažu sūneliu per [[Zarasai|Zarasus]], [[Daugpilis|Daugpilį]], Velikije Luki, Rževą pasitraukia į [[Rusija|Rusiją]]. [[Latvija|Latvijos]] teritorijoje traukinys, kuriuo važiavo S. Nėris, buvo subombarduotas. Bombardavimo metu pražuvo poetės daiktai ir rankraščiai, kuriuos ji buvo pasiėmusi su savim.
 
1941 m. birželio paskutinėmis dienomis S. Nėris su sūnumi pasiekė Maskvą. Čia gyvendama ji aktyviai bendradarbiavo radijo komitete, ruošdama medžiagą laidoms lietuvių kalba.
 
1941 m. liepos pabaigoje Nėris iš Maskvos išvažiavo į [[Penza|Penzą]], kur susipažino su Petru Veržbilausku, globojusiu poetę karo metais. Gyvendama Penzoje, parašė eilėraščius „Sakalai broleliai“, „Tėvynė“, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos“ ir kitus. Aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su lietuvių rašytojais [[Liudas Gira|Liudu Gira]], [[Kostas Korsakas|Kostu Korsaku]], [[Antanas Venclova|Antanu Venclova]].
 
[[Gruodžio 10]] d. iš Penzos išvažiavo į [[Ufa|Ufą]]. Kurį laiką pagyvenusi „Baškirijos“ viešbutyje, įsikūrė Mendelejevo gatvėje. Gruodžio mėnesį jos eilėraščiai pradėti skaityti per Maskvos radiją lietuviams skirtų laidų metu.
 
[[1942]] m. birželio viduryje poetė iš Ufos išvažiavo į Maskvą ir ten liko gyventi. Maskvoje ji sutiko senus savo draugus, bendradarbiavo laikraščiuose, ypač leidžiamuose lietuvių kalba, dalyvavo literatūros vakaruose, skaitė savo kūrybą per radiją. Gyvendama Maskvoje ji pradėjo blogai jaustis, tačiau nenorėjo eiti pas gydytojus.
 
 
[[1944]] m. [[rugsėjo 30]] d. vakare S. Nėris grįžo iš Maskvos į Kauną, susitiko su vyru Bernardu, bet Palemono namelyje nebegyveno. Apsigyveno [[Maironis|Maironio]] gatvėje, o vėliau persikėlė į butą Dainavos gatvėje. Jau sirgdama poetė nenuleido rankų, nenusiminė, kad nelengvos gyvenimo sąlygos – dėl kuro stokos žiemą turėjo gyventi neapšildomame bute.
 
1944 m. rudenį lankėsi savo tėviškėje. [[1945]] m. [[sausio 30]] d. Kaune, kino „Forum“ salėje, įvyko antras rašytojų literatūros vakaras, skirtas Kauno moksleiviams. Jo metu poetė skaitė savo eilėraščius.
 
1945 m. [[birželio 8]] d. susirgusi S. Nėris paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai.
 
1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų [[Vėžys (liga)|vėžio]]. [[Liepos 8]] d. jos palaikai parvežti į Kauną. [[Liepos 9]] d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. [[1992]] m. palaikai iš [[Vytauto Didžiojo karo muziejus|Karo muziejaus]] sodelio iškilmingai perlaidoti į [[Petrašiūnų kapinės|Petrašiūnų kapines]].
 
== Poezijos rinkiniai ==
[[Image:Neris monument.jpg|280 px|thumb|Nėries paminklas šalia [[Vilniaus Salomėjos Nėries gimnazija|jos vardo gimnazijos]] Vilniuje]]
* „Anksti rytą“, 1927 m.,
* „Pėdos smėly“, 1931 m.,
* „Per lūžtantį ledą“, 1935 m.,
* „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m.,
* „Dainuok, širdie gyvenimą“, [[1943]] m.,
* „Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m.,
* „Baltais takeliais bėga saulytė“, [[1956]] m.,
* „Širdis mana – audrų daina“, [[1959]] m.,
* „Kur baltas miestas“, [[1964]] m.,
* „Laumės dovanos“, [[1966]] m.,
* „Negesk žiburėli“, [[1973]] m.,
* „Kaip žydėjimas vyšnios“, [[1978]] m.
 
== Nuorodos ==
23 552

pakeitimai

Naršymo meniu