Vladislovas Sicinskis

Vladislovas Viktorinas Sicinskis (apie 1615-1672 m.) – Upytės pavieto dvarininkas, bajoras, išgarsėjęs, kai pasinaudojęs liberum veto teise 1652 m. išardė Varšuvos seimą ir tapo literatūrinių kūrinių personažu, legendų neigiamu herojum.

Biografija

Jauniausias Jono Sicinskio ir Izabelės Mlodovskaitės sūnus. Anksti netekęs tėvo buvo auklėjamas motinos. Greičiausiai mokėsi reformatų mokykloje Biržuose. Pasak J.Vitorto 1890 m. užrašyto Panevėžio vežėjo Dionizijaus Jasenskio pasakojimo, jį atidavė į eretikų mokyklą. Kaip ir tėvas priklausė Biržų Radvilų klientams.

Iš 1649 m. raštų žinomas kaip Upytės mokesčių rinkėjas. Manoma, kad dalyvavo 1633-1634 m. kare su Maskva, nes 1652 m. viename akte pavadintas daugelio žygių karo veteranu. Matyt, kovojo su sukilusiais Bogdano Chmelnickio kazokais, nes už karinius nuopelnus 1652 m. vasario 24 d. gavo žemės Štumsko seniūnijoje.

1652 m. Upytės bajorų seimelyje išrinktas pasiuntiniu į Varšuvos seimą. Seimas vyko sunkiu valstybei laikotarpiu. Bogdano Chmelnickio vadovaujami kazokai atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė sutartį su Maskva. Respublika buvo nusilpusi, jai grasino ir Švedija. Varšuvos seime buvo svarstomi svarbūs valstybei klausimai, bet vieningos nuomonės nebuvo prieita. Be to, buvo daug ir vidinių nesutarimų: vicekancleris Jeronimas Radzejevskis labai nesutarė su karaliumi Jonu Kazimieru Vaza, Lietuvoje nepasitenkinimą juo reiškė Jonušas Radvila. Karalių rėmė tik monarchistai Sapiegos. Po šešias savaites trukusių posėdžių 1652 m. kovo 9 d. seimo dienotvarkė vis dar buvo pilna nebaigtų klausimų. Karalius paprašė pirmadienį, kovo 11 d. pratęsti seimą. Kilo ginčai. Tada V. Sicinskis sušuko nesutinkąs ir išėjo iš salės. Dabar istorikai neabejoja, kad V.Sicinskis šia teise pasinaudojo ne savo iniciatyva, kad už jo nugaros stovėjo J.Radvila.

Seimas kovo 11 d. dar laukė, kad V.Sicinskis sugrįš. Tačiau, kai Seimo maršalas dukart pakvietė prisistatyti Upytės žemę ir niekas neatsiliepė, Bžesko-Kujavijos vaivada Ščavinskis sušuko: „Tegul prapuola!“, o visa salė choru atsiliepė: „Amen“.

1655 m. rugpjūčio 17 d., kai karo su Švedija veiksmai pakrypo ne Lietuvos – Lenkijos valstybės naudai, V.Sicinskis kartu su kitais bajorais, pasirašė Kėdainių sutartį. Adolfas Šapoka nurodo, kad Kėdainių sutarties 11 puslapyje yra Upytės bajorų vėliavininko S.Dembskio, žemės teisėjo P.Marcinkevičius, viceteisėjo J.Mlečkos, stalininko V.Sicinskio pavardės ir parašai. 1655 m. spalio 23 d. Upytės pavieto bajorai V.Sicinskį išrinko į Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo įgaliotinio Lietuvoje, karaliaus vietininko Estliandijoje Benedikto Šiutės patariamąją komisiją. Vladislovas Sicinskis buvo paskirtas vienu iš 16 komisarų švedų kariuomenei aprūpinti ir kraštui administruoti.

1659 m. Vladislovas Viktorinas Sicinskis vėl buvo išrinktas į Abiejų Tautų Respublikos seimą, ir kaip to seimo atstovas 1660 m. dalyvavo pasirašant Olyvos taiką su Švedija. 1660-1666 m. kovo 14 d. jis Upytės pavieto paseniūnis, 1666 m. pavieto žemės teismo jaunesnysis teisėjas, vėliau teisėjas.

Buvo vedęs Eleną Svetoslavą Dovonjnianką Sologobuvą, vaikų nesusilaukė. Todėl po jo mirties dvarus paveldėjo brolio Hektoro Dovydo vaikai – Konstancija Zenavičienė ir Aleksandras Sicinskis, kuriems jis dvarus užrašė dar 1665 m. XVIII a., išmirus vyriškosios giminės Sicinskiams, Upytės dvaras atiteko Stanislovui Tiškevičiui bei jo žmonai Ievai Bialozaraitei – Tiškevičienei.

Manoma, kad buvo palaidotas Upytėje, šalia reformatų bažnyčios buvusioje koplyčioje – mauzoliejuje ar bažnyčios rūsyje. Sicinskiai buvo pakankamai turtingi, kad galėtų sau leisti palaikus balzamuoti. Be to, jie sekė Radvilomis, kurių giminėje balzamavimo pavyzdžių labai daug. Upytės bažnyčioje buvusią mumiją daugelis legendą aprašiusių autorių linkę priskirti V. Sicinskiui. Anot J. Vitorto sugriuvus evangelikų reformatų bažnyčiai arba ją perėmus katalikams, palaikai galėjo būti išstatyti pajuokai. Jis cituoja Lietuvos kalvinų istoriką Lukaševičių, kuris apie tai rašo: „Kankino ne kartą jų mirusiųjų palaikus, išmesdami juos iš karstų arba basliais prismeigdami.“ Galėjo būti palaidotas ir Naujamiesčio reformatų kapinėse, bet greičiausiai mumija ten palaidota vėliau, nes XIX a. Upytėje jau buvo laidojami tik katalikai.

Legendos gimimas

1652 m. seimo amžininkų pasisakymai rodo, kad pačiam seimo išardymo faktui tuo metu buvo skiriama mažai reikšmės. Po keliolikos metų apie tai rašęs Kochovskis nežinojo netgi pasiuntinio, kuris išardė seimą, pavardės. Be to, seimo išardymas nesutrukdė V.Sicinskiui 1659 m. vėl būti išrinktam į seimą.

Tėvynės išdaviku V.Sicinskis apšauktas jau po mirties. Žlugus Lenkijos – Lietuvos valstybei, lenkų istoriografijoje didžiausia kaltininke buvo paskelbta liberum veto teisė. Imta ieškoti ja piktnaudžiavusių, suradus kaltininką, jam buvo verčiamos visos bėdos, kuriamos šiurpios istorijos. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, išardė 1639 m. Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o veto pirmasis dar 1636 m. ištarė Janas Olizaras. Po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.

Lenkijoje į valstybės išdavikų sąrašą pateko ne tik V.Sicinskis, bet ir jo globėjas Jonušas Radvila. V.Sicinskis buvo reformatas, už tai jo turėjo nemėgti katalikų bažnyčia. Seimo išardymas, sutarties su švedais pasirašymas Kėdainiuose užtraukė lenkiškos dvarininkijos neapykantą. Bažnyčioje buvęs sudžiūvęs lavonas tapo pagrindu pasakojimams, kad nedorėlio nepriimanti žemė. Tarnagalos kaimo laukuose, apsuptas pelkėtų pievų, dunkso paslaptingas piliakalnis, vadinamas Čičinsko kalnu. Jame esanti dauba davė pagrindą pasakojimams apie nugrimzdusį nedoro pono Čičinsko dvarą. Dėl lietuvių ir lenkų kalbų ypatumų liaudies lūpose Sicinskis virto Čičinsku.

Sicinskis-Čičinskas literatūroje

• Adomas Mickevičius, „Atokvėpis Upytėje“, baladė (Popas w Upicie, 1825 m.)
• Julijonas Mickevičius, „Sicinskis – Upytės pasiuntinys“, baladė (Sycynski Poseł Upitski, 1828 m.)
• Adomas Krechovieckis, „Veto“, apysaka (1889 m.)
• Janas Kupiecas, „Seimelis Jasuose“, poema (1904 m.)
• Jonas Mačiulis–Maironis, „Čičinskas“, baladė (1919 m.)
• Teofilis Tilvytis, „Prasmegęs dvaras“, eilėraštis (1949 m.)
• Vytautas Misevičius, „Čičinskas“, apysaka (1959 m.)
• Juozas Marcinkevičius, „Čičinskas“, draminė poema
• Kostas Astrauskas, „Čičinskas“, drama (1974 – 1975 m.).