Komantas (jotvingis)

Komantas, arba Skomantas (jotv. *Komants/Gomants, rusėn. Komat [*<Komant], lot. Koommat, vok. Skomant, Skumand ir pan.), Sūduvos kaip LDK sudėtinės dalies kunigaikštis, jotvingių pasipriešinimo Vokiečių ordino 1277-1283 m. agresijai ir LDK kariuomenės vadas (g. ~1225(?), mirė po 1285 m.).

Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. Elko miesto (Lenkija) apylinkėse, prie Skomantų ežero (lenk. Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o („Komanto pilies“) piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ežero, yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie).

1273 ir 1278 m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė Vokiečių ordino valdomą Kulmo žemę, 1280 m. − Sembą. Tais pačiais ar 1281 m. Komantas iš savo tėvonijos pasitraukė į LDK priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į Gardiną); tiesa, iš ten (?) (arba vėliau perkeltas į Vakarų Lietuvą) jis galėjo valdyti ir nemažą Vakarų bei Vidurio (?) Lietuvos dalį, − taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų kaimo vardas, šalia šio kaimo dunksantis didžiulis XIII a. įtvirtintas piliakalnis, su Komanto Žemaitijoje (hipotetiškai) turėtomis žemės valdomis sietinas netoli Rietavo esančio Gomantlaukio („Komanto lauko“) kaimo vardas, taip pat su Gedimino (Komanto sūnaus?) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (į pietus nuo Kvėdarnos, Vilkų Lauko km.) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos).

1282 ar 1283 m. Komantas, galbūt nepatenkintas po Traidenio mirties (1282 m.) pasikeitusiu politiniu savo statusu ar gelbėdamasis nuo Ldk Daumanto (spėjamo Mindaugo sūnaus) keršto (1249 m. prieš Mindaugą sukilusius Tautvilą ir Gedvydą pačioje LDK aktyviausiai rėmė Vakarų Žemaitijos ir Pietų Sūduvos kunigaikščiai), perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas (ar perkrikštytas pagal katalikiškas apeigas) ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje.

1284 m. Komantas buvo kariuomenės vedlys kryžiuočių žygio į Gardiną metu, o 1285 m. balandį gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime (prūs. *Stigeni (iš prūs. stīgē 'daržinė'), vok. Steegen, lenk. Stegny, − netoli Prūsų Yluvos, dab. Elbingo pavieto (Lenkija) teritorijoje). Jame neužilgo ir mirė.

Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto („Komato“) žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.

Kai kurie istorikai, pvz., Lietuvoje dirbantis britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą tapatina su rusų poemoje „Zadonščina“ („Uždonė“; XIV a. pab.) minimu Gedimino tėvu ar uošviu „Skolomendu“; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt 1289 m.) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į LDK.

Literatūra

• Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.
• Rowell S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.
• Шпилевский П. М., Путешествие по Полесью и белорускому краю, Минск, 1992, c. 40.