Minimalistinė muzika

Minimalistinė muzika atsirado 7-o dešimtmečio pradžioje JAV. Ji labai paprasta, tonali, pulsuojančio reguliaraus ritmo, gerokai artimesnė rokui, džiazui. Ji neįprasta Vakarų avangardui. Minimalistinė muzika buvo iššūkis pokariniam serialistinės ir aleatorinės muzikos viešpatavimui. Ji stipriai skyrėsi ne tik nuo moderniosios, bet ir nuo klasikinės bei romantinės muzikos. Minimalizmas įkūnijo aiškesnės, techniškai paprastesnės ir emociškai lengvesnės muzikos poreikį.

Minimalistiniuose kūriniuose ritmo, melodinės ir harmoninės atkarpos kartojamos daugybę kartų. Per visą kūrinį tvyro viena nekintama būsena, primenanti mąslią indišką ragą arba monotonišką afrikietišką būgnijimą. Muzika abstrakti, ji nieko nepapasakoja, vyksta lėta ir nuosekli struktūrų kaita. Pakitimų labai nedaug, klausytojas juos lengvai pastebi ir turi laiko į juos įsiklausyti.

Minimalistiniai kūriniai neturi kulminacijų, muzika dažniausiai prasideda ir baigiasi nelauktai, todėl atrodo, kad ji begalinė, be pradžios ir pabaigos arba galinti prasidėti ir baigtis bet kurioje vietoje. Laikas tarsi sustoja arba visai išnyksta – kontrastų ir įvykių nebuvimas tirpdo klausytojui laiko jausmą.