Komantas (jotvingis): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Gugis (aptarimas | indėlis)
faktograf. papildymas
SieBot (aptarimas | indėlis)
Eilutė 27: Eilutė 27:
[[Kategorija:Lietuvos istorinės asmenybės]]
[[Kategorija:Lietuvos istorinės asmenybės]]


[[be:Комант]]

[[be-x-old:Скаламенд]]
[[be-x-old:Скаламенд]]
[[en:Skalmantas of Sudovia]]
[[en:Skalmantas of Sudovia]]
[[pl:Skomand]]
[[pl:Skomand]]
[[ru:Сколоменд]]

04:38, 3 spalio 2007 versija

Komantas (Skomantas; vok. Skumand, rusėnų k. *Koma[n]t), Jotvos/Sūduvos/Dainavos, kaip LDK sudėtinės dalies, kunigaikštis, jotvingių/sūduvių pasipriešinimo Vokiečių ordino 1277-1283 m. agresijai vyriausiasis vadas (g. ~1225(?), mirė XIII a. pab.).

Kai kurie tyrinėtojai[reikalingas šaltinis] spėja, kad Ldk Traidenio valdymo laikais Komantas buvo „antrasis žmogus Lietuvoje po didžiojo kunigaikščio“.

Manoma, kad valdydamas Sūduvą Komantas rezidavo dab. Elko miesto (Lenkija) apylinkėse, prie Skomantų ežero (lenk. Skomęckie jezioro) stovėjusioje pilyje, kurią istorikai sieja su Skomandburg’o („Komanto pilies“) piliakalniu; netoli šio piliakalnio, prie Skomantų ežero, yra ir Skomantų kaimas (vok. Skomentnen, Skomanten, lenk. Skomęntno Wielkie).

1273 ir 1278 m. Komanto vedama lietuvių ir sūduvių kariuomenė siaubė Vokiečių ordino valdomą Kulmo žemę, 1280 m. − Sembą. Tais pačiais ar 1281 m. Komantas iš savo tėvonijos pasitraukė į LDK priklausiusią Rusios dalį (tikriausiai į Gardiną[1]); tiesa, iš ten (?) jis galėjo valdyti (galbūt, kaip LDK submonarchas) ir nemažą Vakarų bei Vidurio (?) Lietuvos dalį, − taip manyti leidžia netoli Veiviržėnų esančio Skomantų km. vardas ir šalia šio kaimo dunksantis didžiulis XIII a. įtvirtintas piliakalnis, su Komanto Žemaitijoje (hipotetiškai) turėtomis žemės valdomis sietinas netoli Rietavo esančio Gomantlaukio („Komanto lauko“) kaimo vardas, taip pat su Gedimino (Komanto sūnaus?) vardu siejami dvigubas Kuplės-Veringos piliakalnis (į pietus nuo Kvėdarnos, Vilkų Lauko km.) bei Gedminaičių kaimas (netoli Švėkšnos).

1282 ar 1283 m. Komantas, galbūt nepatenkintas po Traidenio mirties (1282 m.) pasikeitusiu politiniu savo statusu ar gelbėdamasis nuo Ldk Daumanto (spėjamo Mindaugo sūnaus) keršto (1249 m. prieš Mindaugą sukilusius Tautvilą ir Gedvydą pačioje LDK aktyviausiai rėmė Vakarų Žemaitijos ir Sūduvos kunigaikščiai), perbėgo pas kryžiuočius, buvo jų apkrikštytas (ar perkrikštytas pagal katalikiškas apeigas) ir kurį laiką gyveno Balgos pilyje.

1284 m. Komantas buvo kariuomenės vedlys kryžiuočių žygio į Gardiną metu, o 1285 m. pavasarį gavo nedidelę žemės valdą Notangoje ir kartu su trimis sūnumis įsikūrė toje valdoje buvusiame Stigėnų kaime (prūs. *Stigeni (iš prūs. stīgē 'daržinė'), vok. Steegen, lenk. Stegny, − netoli Prūsų Yluvos, dab. Elbingo pavieto (Lenkija) teritorijoje). Jame neužilgo ir mirė.

Gudų etnografo Pavelo Špileuskio liudijimu, Gardino ir Kauno gubernijų gyventojai istorines balades apie jotvingių kunigaikščio Komanto („Komato“) žygdarbius dainuodavę dar ir XIX a. viduryje.

Kai kurie istorikai, pvz., Lietuvoje dirbantis britas Stivenas Rouvelas (Stephen Rowell), Komantą tapatina su rusų poemoje „Zadonščina“ („Uždonė“; XIV a. pab.) minimu Gedimino tėvu ar uošviu „Skolomendu“; tikėtina, kad netrukus po 1285 m. (galbūt 1289 m.) bent vienas iš Stigėnuose gyvenusių Komanto sūnų galėjo grįžti (pabėgti ar būti išvestas Sembą ir Notangą XIII a. pab. ne kartą niokojusios lietuvių kariuomenės) į LDK.

  1. Su Komanto gyvenimu Gardine gali būti susiję Kamantavo (brus. Komatava, − km. į pietryčius nuo Gardino, dešiniajame Nemuno krante, dabartiniame Baltarusijos Gardino rajone) ir Kamintiškių (tarmiškai Kaminciškės [*<Kamenciškės <Kamanciškės(?)], − km. Merkinės seniūnijoje) vietovardžiai. Pasak A. Dubonio, XVI a. I pusės šaltiniai liudija su Komantu susijusią infrastruktūrą („Skomanto dvarvietė“, „Skomanto kaimas“ ir „Skomanto kelias“) egzistavus ir dab. Leipalingio apylinkėse.

Literatūra

Petras Dusburgietis, Prūsijos žemės kronika, V., 1985.

Rowell S. C., Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva, V., 2001.

Шпилевский П. М., Путешествие по Полесью и белорускому краю, Минск, 1992, c. 40.