Sėjamoji aviža

Sėjamoji aviža (lot. Avena sativa, sin. Avena byzantina) – miglinių (Poaceae) šeimos avižų (Avena) genties augalas.

Kilmė

Sėjamoji aviža kilusi iš Europoje augančios laukinės tuščiosios avižos (Avena fatua). Vienametė žolė. Stiebas – šiaudas, išaugantis iki 120 cm aukščio. Lapai susisukę į pumpurus. Žiedynas – išsiskėtusi šluotelė. Varputės dvižiedės, rečiau trižiedės, be akuotų, žiedai retai kada akuotuoti. Vaisius – grūdas su plėvelės pavidalo žiedažvyniais.

Aviža nuo senovės paplitusi teritorijoje nuo Korėjos iki Vakarų Europos. Auginama Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Prancūzijoje.

Lietuvoje sėjamoji aviža auginama nuo pirmųjų m. e. a. Vegetacija trunka daugiau nei 98 dienų. Aviža pradeda dygti 4-5 °C temperatūroje, pakenčia šalnas iki -4 °C. 2000 m. avižomis buvo apsėta 44,3 tūkst, ha, vidutinis derlingumas 1,87 t/ha.

Ji yra ūkiškai reikšmingiausia ir labiausiai paplitusi aviža. Pagal varpinių javų pasėlių plotų dydį užima septintą vietą pasaulyje po kviečių, miežių, sorgų ir sorų, kukurūzų, ryžių.

Sudėtis

Avižų grūdai turi augalinio aliejaus, 11-18% baltymų (plikagrūdžių iki 23%), cholinų, 4% druskų, 40% krakmolo, 4-6,5% riebalų, daug vitaminų: B₁ (4,5-8,0 mg/kg), B₂ (1,1-1,45 mg/kg), B grupės vitaminų, ir kt. medžiagų.

Panaudojimas

Sėjamoji aviža – svarbus pašarinis augalas. Sėjama viena arba su vikiais, lubinais ir kt. augalais žaliajam pašarui, silosui. Avižų grūdais daugiausia šeriami arkliai, lesinami paukščiai, jų miltais šeriamas galvijų prieauglis, kiaulės.

Mityba

Iš grūdų gaminamos kruopos, o iš jų – sriubos, košės, apkepai, avižiniai dribsniai, sausainiai, šustinis, konditerijos gaminiai. Iš avižų daromas kavos pakaitalas.

Avižų patiekalai yra maistingi ir lengvai virškinami. Tai geras dietinis produktas, ypač tinkantis silpniems bei sveikstantiems ligoniams.

Vaistinės augalo savybės

Kaip vaistiniai augalai avižos vartojamos labai seniai: grūdai kompresams, jų tyrė – nuo viduriavimo, gleivėtas skystis – nuo kosulio.

Kruopų nuoviras su medumi – stiprinanti priemonė išsekusiems ligoniams ir sergantiems tuberkulioze. Vartojama kaip silpna vidurių paleidžiamoji priemonė. Vietiniai apiplovimai nuoviru padeda kerpligei, egzemai ir kitoms odos ligoms gydyti. Kad sumažėtų kojų prakaitavimą, jos mirkomos avižinių šiaudų ir ąžuolo žievės nuovire. Avižinis nuoviras verdamas santykiu 1:10.

Kisielius turi aptraukiančiųjų savybių ir padeda sergantiems skrandžio bei žarnyno ligomis. Jis verdamas iš kruopų antpilo skystosios dalies (antpilas turi nusistovėti apie 8-10 val.).

Žalių avižų vandens antpilas veikia kaip prakaitą, šlapimą varantis ir karštį mažinantis vaistas.

Spirito antpilas – tonizuojanti priemonė išsekus, esant protiniam pervargimui, nuo neurastenijos, nemigos. Rekomenduojama norintiems mesti rūkyti.

Avižinių šiaudų voniomis gydomasi nuo reumato, sąnarių uždegimo, strėnų skausmo. Voniai reikia 0,5-1 kg šviežių avižinių šiaudų.

Homeopatijoje vartojama šviežių želmenų esencija.

• 
  Sėjamoji aviža (Avena sativa)