Tokugavos šiogūnatas

Tokugavų klano emblema

Tokugavos (jap. 徳川 Tokugawa) – Japonijos šiogūnų (liet. – generolų) dinastija, kuri nuo 1603 iki 1868 metų Japonijoje įtvirtino karinę diktatūra. Jų valdymas sutampa su Japonijos istorijos Edo laikotarpiu, nes valstybės sostinė buvo dabartiniame Tokijuje (tada – Edo). Įkūrėjas – Ieyasu Tokugawa (liet. - Ijeasu Tokugava), kuris po kruvinų karų suvienijo Japoniją ir savo būstinę įkūrė Edo mieste (dabartinis Tokijas). Galutinę pergalę karvedys pasiekė 1600 m. Sekigaharos mūšyje ir po triejų metų pasiskelbė visos Japonijos šiogūnu. Taip buvo užbaigtas 1467 m. kilęs pilietinis karas tarp Japonijos feodalų. Tuo pat metu imperatoriai, neturintys realios valdžios, buvo Kyote (liet. – Kiote).

Dinastijos pradininkas šogūnas Tokugawa Ieyasu

Valdymo politika

Tokugavos atliko nemažai reformų šalyje, kurios buvo siejamos su valdžios centralizavimu: sutvirtintas šalies administravimas, nutiesti keliai, suklestėjo sostinė Edo, pagyvėjo prekyba, pagausėjo valstybės aukso ir sidabro atsargos, patvirtintos politinės irt socialinės luomų pareigos ir teisės, pagyvėjo pramonės vystymasis (plieno ir ketaus gamyba), nustatytos senosios (šintoizmo) ir naujosios (budizmo) religijų mišinio apeigos. Siekdami sumažinti provincijų kunigaikščių (daimyo) (liet. – daimio) valdžią, Tokugavos įvedė tvarką, pagal kurią šie privalėjo dalį laiko pragyventi sostinėje. Kadangi jie keldavosi su visais tarnais, tokie persikėlimai labai brangiai kainuodavo ir ekonomiškai neleido iškilti nė vienam kunigaikščiui.

Izoliacinė politika

Tokugavos pradėjo ir šalies izoliacinę (sakoku) politiką, kuri draudė užsieniečiams atvykti į šalį. Prekyba buvo galima tik su olandais, kurie turėjo savo atstovybę Dešimoje, prie Nagasakio uosto. Tokugavos siekė izoliacijos, vengė šalies modernizavimo manydami, kad taip Japonija neteks autentiškumo. Taip pat buvo bijoma Kinijos įtakos ir agresijos. Tačiau 1853 m., atvykus amerikiečiui Matthew C. Perry ir apšaudžius Tokijo uostą, šiogūnas buvo priverstas atverti Japoniją pasauliui.

Tokugavų šiogūnato žlugimas

Laikotarpis nuo 1853 iki 1868 m. yra vadinamas bakumatsu. Būtent tuo laikotarpiu šalyje kilo pilietinis karas. Kovojo Tokugavos šiogūnato pajėgos prieš imperialistus (jap. "Ishin-shishi"), kurie, kaudamiesi po imperatoriaus vėliava, norėjo nuversti šiogūnatą ir perimti valdžią. 1868 m. karas baigėsi imperialistų naudai ir valdžia buvo sugrąžinta imperatoriui Meiji. Tačiau pavieniai sukilimai vyko iki pat 1877 m.

Tokugavos dinastijos šiogūnų sąrašas

1. Tokugawa Ieyasu (徳川家康, 1543–1616) (valdė 1603–1605)
2. Tokugawa Hidetada (徳川秀忠, 1579–1632) (v. 1605–1623)
3. Tokugawa Iemitsu (徳川家光, 1604–1651) (v. 1623–1651)
4. Tokugawa Ietsuna (徳川家綱, 1641–1680) (v. 1651–1680)
5. Tokugawa Tsunayoshi (徳川綱吉, 1646–1709) (v. 1680–1709)
6. Tokugawa Ienobu (徳川家宣, 1662–1712) (v. 1709–1712)
7. Tokugawa Ietsugu (徳川家継, 1709–1716) (v. 1713–1716)
8. Tokugawa Yoshimune (徳川吉宗, 1684–1751) (v. 1716–1745)
9. Tokugawa Ieshige (徳川家重, 1711–1761) (v. 1745–1760)
10. Tokugawa Ieharu (徳川家治, 1737–1786) (v. 1760–1786)
11. Tokugawa Ienari (徳川家斉, 1773–1841) (v. 1787–1837)
12. Tokugawa Ieyoshi (徳川家慶, 1793–1853) (v. 1837–1853)
13. Tokugawa Iesada (徳川家定, 1824–1858) (v. 1853–1858)
14. Tokugawa Iemochi (家茂, 1846–1866) (v. 1858–1866)
15. Tokugawa Yoshinobu (徳川慶喜, 1837–1913) (v. 1867–1868)