Pankrationas

Pankrationas Kilmė. Pankrationas į Olimpijos žaidynių programą buvo įtrauk¬tas 648m pr. Kr. Graikai tikėjo, kad šią rungtį išrado Antikos he¬rojus Tesėjas, kuris sujungė imtynes ir kumštynes į vieną visumą, kad nugalėtų Mintaurą Knoso labirinte. Pats žodis pankrationas iš graikų kalbos išvertus reikštų „bet kokiu būdu“ (gr. Pan – visi; kratos – laikymas). Pasak Filostrato – pankrationas puiki rungtis ruošiant karius. Įranga. Kovotojai neturėjo jokių specifinių įrankių. Taisyklės. Visi kumštynių smūgiai ir visi imtynių metimai buvo leidžiami pankrationo rungtyje. Drau¬džiama buvo tik kandžiotis, braižytis ir durti į akis, burną ar nosį. Pankrationas buvo viena pavojingiausių ir labiausiai varginančių rungčių. Kova vykdavo ant drėgnos žemės, dažniausiai ant molio. Laimėdavo tas, kuris priversdavo pasiduoti savo priešininką. Pasiduoti varžovas galėjo tik pakėlęs ranką, tačiau kartais rungtis baigdavosi ir mirtimi. Kaip ten bebūtų , daugelis varžovų verčiau pasirinkdavo mirtį nei pasiduodavo. Vienas populiariausių pankartiono kovos veiksmų buvo gastrizein – smūgis į pilvą, apopternizein – veiksmas, kai atletas stengdavosi pagriebti varžovą už kelių ir pakėlus, parversti jį ant žemės. Varžovai nebūdavo skirstomi į svorio kategorijas, o kova tęsdavosi neribotą laiką. Kovos arena ar ringas buvo ne didesnis kaip 4 metrų pločio ir 4,5 metrų ilgio; tai leisdavo varžovams nuolat kovoti artimoje kovoje. Teisėjai būdavo apsiginklavę ilgais mediniais pagaliais ir naudodavo juos tada, kai varžovai pažeidinėdavo taisykles. Jei kova už¬sitęsda¬vo iki saulėlydžio, kaip ir kumštynių rungtyje, teisėjai skelbdavo klimax smūgį. Jo metu kiek¬vie¬nas varžovas privalėdavo stovėti ramiai, o jo varžovas turėjo smūgiuoti kuo stipriau savo oponentui. Laimėtoju bu¬vo skelbiamas tas, kuris atlaikydavo varžovo smūgį. Pankrationas buvo dviejų rūšių: • Kato pankrationas. Kova tęsdavosi tol, kol nukrisdavo varžovas. Ši rūšis buvo naudojama žaidynėse. • Ano pankrationas. Šioje rungtyje varžovai privalėdavo išsilaikyti ant kojų. Ši rungtis dažniau buvo naudojama treniruotėse. Gero pankrationisto charakteristika. Jie privalėjo būti ypač stiprūs fiziškai, be to būti nepaprastai drąsūs ir ištvermingi. Pankratiastai privalėdavo turėti puikių suėmimų, parvertimų, smaugimų, užlaužimų veiksmų. Papildoma informacija. Pankrationo technika ir taktika būdavo perduodama iš kartos į kartą. Dažnai pankrationo kovos paslapčių mokindavo specialūs treneriai Thaskalos.