Leskyno dėsnis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
Ed1974LT (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 76: Eilutė 76:
|ger'''ų̃'''
|ger'''ų̃'''
|}
|}
Akūtinė [[Veiksmažodis|veiksmažodžių]] galūnė nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: suk'''ù''' – suk'''úo'''si, suk'''ì''' – suk'''íe'''si ([[Tarmė|tarm.]] suksi'''ù''' > [[Bendrinė kalba|b. k.]] sùksi'''u''' – [[Tarmė|tarm]]. suksi'''úo'''si > [[Bendrinė kalba|b. k]]. sùksi'''uo'''si, tarm. suks'''ì''' > b. k. sùks'''i''' – tarm. suks'''íe'''si > b. k. sùks'''ie'''si).
Akūtinė [[Veiksmažodis|veiksmažodžių]] galūnės ''-úo, -íe'' nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: suk'''ù''' – suk'''úo'''si, suk'''ì''' – suk'''íe'''si ([[Tarmė|tarm.]] suksi'''ù''' > [[Bendrinė kalba|b. k.]] sùksi'''u''' – [[Tarmė|tarm]]. suksi'''úo'''si > [[Bendrinė kalba|b. k]]. sùksi'''uo'''si, tarm. suks'''ì''' > b. k. sùks'''i''' – tarm. suks'''íe'''si > b. k. sùks'''ie'''si).


== Taip pat skaitykite ==
== Taip pat skaitykite ==

17:26, 9 sausio 2022 versija

Leskyno dėsnis – lietuvių kalboje besireiškiantis akcentologinis dėsnis, pavadintas jį atradusio kalbininko A. Leskyno (vok. A.Leskien) vardu.[1]

Šis dėsnis teigia, kad lietuvių kalboje istoriškai sutrumpėjo ilgieji žodžio galo skiemenys, jeigu jų priegaidė buvo akūtinė (tvirtapradė): *rãnkā́ns > rankàs, *rãnkā́ > rankà. Neakūtiniai skiemenys ilgumą išlaikė: *rãnkā͂s > rañkos, kur o – ilgasis balsis, kilęs iš baltų prokalbės ilgojo balsio *ā.[1] Vienskiemeniuose žodžiuose įvyko metatonija – ilgųjų balsių akūtinė priegaidė virto cirkumfleksine: *tṓ, tṓns > tuõ, tuõs. Jeigu žodžio gale buvo akūtinis dvibalsis (dvigarsis), taip pat įvyko metatonija – akūtinė dvibalsio (dvigarsio) priegaidė virto cirkumfleksine: *lãikā́u, *lãikā́i, *lãikḗu, *lãikḗi > laikaũ, laikaĩ, laikiaũ, laikeĩ.[2]

Leskyno dėsnį gerai atskleidžia įvardžiuotiniai būdvardžiai, mat priaugęs įvardis galūnes nuo trumpėjimo apsaugojo:[3]

Akūtiniai skiemenys Neakūtiniai skiemenys
Linksnis Įvardžiuotinė forma Neįvardžiuotinė forma Linksnis Įvardžiuotinė forma Neįvardžiuotinė forma
Vyr. g.
Vns. įnag. gerúoju gerù Vns. kilm. gẽrojo gẽro
Dgs. vard. gerji gerì Vns. gal. gẽrą gẽrą
Dgs. gal. gerúosius gerùs Dgs. kilm. gerų̃ gerų̃
Dvs. vard.gal. gerúoju gerù Dgs. įnag. gersiais gers
Mot. g.
Vns. vard. geróji gerà Vns. kilm. gerõsios gerõs
Vns. įnag. gerą́ja gerà Vns. gal. gẽrą gẽrą
Dgs. gal. gerą́sias geràs Dgs. vard. gẽrosios gẽros
Dvs. vard.gal. gerji gerì Dgs. kilm. gerų̃ gerų̃

Akūtinė veiksmažodžių galūnės -úo, -íe nesutrumpėjo, jeigu ją apsaugojo iš sangrąžinio įvardžio kilusi sangrąžinė dalelytė -si: sukù – sukúosi, sukì – sukíesi (tarm. suksiù > b. k. sùksiu – tarm. suksiúosi > b. k. sùksiuosi, tarm. suksì > b. k. sùksi – tarm. suksíesi > b. k. sùksiesi).

Taip pat skaitykite

Literatūra

  • Collinge N. E. The Laws of Indo-European. — Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company, 1985. — P. 115–116.

Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 Collinge, N. E. (1985). The Laws of Indo-European. Amsterdam — Philadelphia: John Benjamins Publishing Company. pp. 115.
  2. Kardelis, V. (2015). Lietuvių kalbos istorijos pradmenys. Vokalizmas ir prozodija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. pp. 80–81. ISBN 978-609-459-472-4.
  3. Дыбо, В. А. (1981). Славянская акцентология. М.: Наука. p. 12.