Suvalkų sutartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
Zykasaa (aptarimas | indėlis)
 
Eilutė 40: Eilutė 40:
[[Kategorija:Suvalkų istorija]]
[[Kategorija:Suvalkų istorija]]
[[Kategorija:Lietuvos-Lenkijos santykiai 1918-1940 m.]]
[[Kategorija:Lietuvos-Lenkijos santykiai 1918-1940 m.]]
[[Kategorija:Lenkijos istorija 1918-1939 m.]]

Dabartinė 12:17, 6 rugpjūčio 2021 versija

Suvalkų sutartis
Priklauso: Lenkijos–Lietuvos karas

Suvalkų konferencija: kairėje pusėje - Lenkijos, dešinėje - Lietuvos delegatai
Data: 1920 m. spalio 7 d.
Vieta: Suvalkai
Rezultatas: karinio konflikto paliaubos ir nustatyta demarkacinė linija
Priežastis: į Lietuvos-Lenkijos konfliktą įsikišusi Tautų Sąjunga
Teritoriniai pakitimai: pietryčių Lietuva pripažinta Lietuvai, tačiau Lenkija nesilaikė prisiimtų įsipareigojimų

Suvalkų sutartis – 1920 m. spalio 7 d. Suvalkuose pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos sutartis.

Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1920 m. liepos 12 d. sutartimi tarp Lietuvos ir Tarybų Rusijos buvo numatyta, kad valstybės sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos nustatymas, tai jų abiejų reikalas (II d.) Liepos 10 d., reikalaujant Antantės atstovams, Lenkijos ministras pirmininkas Grabskis pasirašė protokolą įsipareigodamas Antantei nedelsiant perleisti Lietuvai Vilnių ir jo apylinkes pagal 1919 m. gruodžio 8 d. nustatytą demarkacinę liniją (Kerzono liniją). Tačiau perduoti Lietuvai Vilniaus Lenkija nesuskubo iš dalies dėl spartaus Raudonosios armijos puolimo, kurio metu Vilnius atiteko į Tarybų Rusijos rankas. Tarybų Rusija, remiantis jau pasirašyta sutartimi, perdavė Vilnių Lietuvai liepos 15 d. Tačiau Raudonoji armija iš Vilniaus pasitraukė tik rugpjūčio 26 d., kada Lenkija, savo ruožtu, perėjo į kontrapuolimą prieš Raudonąją armiją. Tą pačią rugpjūčio 26 d. į Kauną atvyko Lenkijos derybininkų delegacija. Lietuva ir Lenkija ėmėsi sunkių derybų dėl Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybinių santykių. Deryboms nesisekant prasidėjo susidūrimai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių Suvalkijoje. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijos, atvykusios į susidūrimų vietą spaudimu nutrūkusios derybos buvo vėl atnaujintos ir baigėsi jos Suvalkų sutartimi. Lenkija sutartį pasirašė tik dėl didelio Tautų Sąjungos spaudimo.

Derybos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Delegacijų nariai prieš derybas Suvalkuose

Derybose dalyvavo iš Lietuvos pusės: delegacijos vadovas – Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Bronius Kazys Balutis, fronto vadas generolas Maksimas Katchė, Generalinio štabo Operacinio skyriaus viršininkas majoras Aleksandras Šumskis, Steigiamojo Seimo narys, diplomatas Voldemaras Vytautas Čarneckis, Laikinojo Vilniaus komiteto pirmininkas prof. Mykolas Biržiška. Iš Lenkijos pusės: Lenkijos kariuomenės vyriausiosios vadovybės atstovai pulkininkas Mieczysław Mackiewicz ir rotmistras Adam Romer, užsienio reikalų ministerijos atstovai Juliusz Lukasiewicz ir Waclaw Przesmycki.[1]

Sutarties sąlygos ir demarkacinė linija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šviesiai oranžinė – Sutartimi nustatyta demarkacijos linija (rausva – dabartinė Lietuvos siena)

Šia sutartimi nustatyta demarkacijos linija, kuria didelė dalis Vilniaus krašto pripažinta Lietuvai, taip pat susitarta dėl karo veiksmų nutraukimo, numatyta apsikeitimo karo belaisviais tvarka. Paties Vilniaus miesto priklausomybės klausimas sutartyje nebuvo sprendžiamas. Sutartimi Vilniaus krašto dalis į pietus nuo Varėnos – Eišiškių linijos (taip pat ir Varėnos geležinkelio stotis) atiteko Lenkijai. Lenkija įsipareigojo per Varėną praleisti iš Alytaus į Vilnių vykstančius Lietuvos traukinius.

Demarkacijos linija nustatyta tik iki Bastūnų, nuo Bastūnų geležinkelio stoties tolimesnis demarkacijos linijos pravedimas turėjo būti sprendžiamas išstūmus Raudonąją armiją. Varėnos geležinkelio stočiai atitekus Lenkijai, Lietuva nebegalėjo atsiųsti greito pastiprinimo į Vilnių iš Suvalkų fronto.

Želigovskio „sukilimas“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Želigovskio maištas.

Tiesioginiu J. Pilsudskio nurodymu spalio 9 d., karinį išsilavinimą gavęs carinės Rusijos armijoje Liucjanas Želigovskis su lenkų karių rinktine, imitavęs Vilniaus krašto gyventojų maištą, apėjęs demarkacinę liniją, nesunkiai užėmė Vilnių, kur tebuvo 3 Lietuvos kariuomenės batalionai. Jauna Lietuvos valstybė tarp abiejų sutarčių pasirašymo de facto nesugebėjo įsitvirtinti Vilniaus krašte, tačiau sustabdė Želigovskio „maištininkų“ veržimąsi į Lietuvą, Lietuvos kariuomenei laimėjus kautynes prie Giedraičių ir Širvintų. Tolesnius karo veiksmus sustabdė Tautų Sąjunga, įtikinusi, kad konfliktą reikia spręsti derybomis. Tačiau jos Vilniaus problemos neišsprendė.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]