Lotynų bažnyčia (organizacija): Skirtumas tarp puslapio versijų
SNėra keitimo santraukos |
|||
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
[[Vaizdas:Vatican Gardens 4.jpg|miniatiūra|250px|right|[[Romos kurija]]]] |
[[Vaizdas:Vatican Gardens 4.jpg|miniatiūra|250px|right|[[Romos kurija]]]] |
||
'''Lotynų bažnyčia''' |
'''Lotynų bažnyčia''' – [[Romos Katalikų Bažnyčia|Romos Katalikų Bažnyčios]] (Katalikų Bažnyčios) dalis. Ji apibūdinama kaip savarankiška [[dalinė bažnyčia]] ({{la|ecclesia particularis}}). Daline bažnyčia, tai yra [[vyskupija]] (ar [[eparchija]]) laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir [[Sakramentas|sakramentais]] suvienyta su konsekruotu [[Apaštalai|apaštalų]] įpėdiniu – savo vyskupu.<ref>[http://katekizmas.lt/kbk1996p2003/N13808.html Kiekviena dalinė Bažnyčia yra katalikiška]</ref> Yra įvairios kitos katalikiškos dalinės bažnyčios, pvz. [[unitai|Ukrainos graikų apeigų katalikų]] bažnyčia, [[Sirų–Malabaro bažnyčia]]. Viena nuo kitos jos skiriasi savo [[liturgija]] (ceremonijos, drabužiai, giesmės, kalba), atsidavimo tikėjimui tradicijomis, teologija, kanonų teise, dvasininkais, tačiau visos jos išpažįsta tą patį katalikų tikėjimą ir vienybę su [[Romos vyskupas|Romos vyskupu]], [[Popiežius|popiežiumi]]. |
||
== Vakarų ir Rytų katalikų bažnyčios == |
== Vakarų ir Rytų katalikų bažnyčios == |
||
Dabartinė 17:56, 31 gegužės 2021 versija
Lotynų bažnyčia – Romos Katalikų Bažnyčios (Katalikų Bažnyčios) dalis. Ji apibūdinama kaip savarankiška dalinė bažnyčia (lot. ecclesia particularis). Daline bažnyčia, tai yra vyskupija (ar eparchija) laikoma krikščionių bendruomenė, tikėjimu ir sakramentais suvienyta su konsekruotu apaštalų įpėdiniu – savo vyskupu.[1] Yra įvairios kitos katalikiškos dalinės bažnyčios, pvz. Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčia, Sirų–Malabaro bažnyčia. Viena nuo kitos jos skiriasi savo liturgija (ceremonijos, drabužiai, giesmės, kalba), atsidavimo tikėjimui tradicijomis, teologija, kanonų teise, dvasininkais, tačiau visos jos išpažįsta tą patį katalikų tikėjimą ir vienybę su Romos vyskupu, popiežiumi.
Vakarų ir Rytų katalikų bažnyčios[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lotynų bažnyčia iš jų yra didžiausia, pagal tikinčiųjų skaičių didesnė už visas kitas kartu sudėjus. Jos ištakos – Vakarų Europoje ir Šiaurės Afrikoje, t. y. teritorijoje, kurioje kadaise išsilavinę žmonės suprato lotynų kalbą ir ją vartojo. Dar ši bažnyčia pavadinama Vakarų bažnyčia. Visos kitos autonominės dalinės bažnyčios, kurių iš viso yra 23, kūrėsi toliau į rytus, todėl žinomos bendru pavadinimu – Rytų katalikų bažnyčios. Kadangi dabar žmonės lengvai keliauja ir įsikuria įvairiose šalyse, tai ir šios bažnyčios iš Rytų yra pasklidę po pasaulį. Visuotinę Katalikų bažnyčią sudaro lotynų apeigų bažnyčios ir Rytų katalikų bažnyčios, išpažįstančios rytų liturgines apeigas. Praktikoje tai pasireiškia taip, kad tos bažnyčios, bendradarbiaudamos su popiežiumi ir visiškai priimdamos katalikiškąją doktriną, turi savąją hierarchinę struktūrą ir savą kanoninę teisę.[2]
Plačiausiai paplitusios lotynų bažnyčioje apeigų formos: Romos, Ambraziejaus (Milano), mosarabų (ispanų), Bragos (portugalų), kartuzianų, karmelitų, dominikonų (vienuolių ordinų) ir kt. Rytų katalikų bažnyčiose praktikuojamos Aleksandrijos, Antiochijos (arba Vakarų Sirijos), Armėnijos, Bizantijos ir chaldėjų (arba Rytų Sirijos) apeigos.
Lotynų bažnyčios kunigams privalomas celibatas, tuo tarpu Rytų bažnyčiose kunigu gali būti įšventintas vedęs vyras. Lotynų bažnyčios vyskupus tvirtina popiežius Romos kurijos teikimu, o Rytų bažnyčiose sinodai išsirenka vyskupus savo teritorijoje, o popiežius tik formaliai patvirtina atsiųsdamas pritarimo laišką. Popiežius gali ir vetuoti tokius sprendimus, bet taip nutinka labai retai. Mažesnių Rytų bažnyčių vyskupai patvirtinami popiežiaus kaip ir lotynų bažnyčiose, tik Romos kurijos Rytų bažnyčių kongregacijos siūlymu.