Paupinis jonpapartis: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

00:48, 31 gegužės 2021 versija

Matteuccia struthiopteris

Paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris)

Mokslinė klasifikacija

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Šertvūnai ( Polypodiophyta)
Klasė:	Šertvainiai ( Polypodiopsida)
Šeima:	Vudsijiniai ( Woodsiaceae)
Gentis:	Jonpapartis ( Matteuccia)
Rūšis:	Paupinis jonpapartis ( Matteuccia struthiopteris)

Binomas

Matteuccia struthiopteris
(L.) Tod., 1866

Sinonimai

Matteuccia pensylvanica (Willd.) Raymond
Onoclea pensylvanica (Willd.) Sm.
Onoclea struthiopteris (L.) Roth
Pterinodes struthiopteris (L.) Kuntze
Struthiopteris europaea Hornem.
Struthiopteris filicastrum All.
Struthiopteris germanica Willd.

Paupinis jonpapartis (Matteuccia struthiopteris) – šertvūnų (Polypodiophyta) augalas. Graikiškai stroytos, struthion – varnėnas, strutis, kadangi sporifikuojantieji lapai panašūs į stručio plunksnas.

Paplitimas

Rūšis mėgsta gerai aeruojamus pilkus ir rudus miško dirvožemius, kuriuose yra daug nuolatinės drėgmės, susijusios su dirvožemio ir grunto vandeniu. Matteuccia struthiopteris auga sąžalynais, sudaro krūmynus. Jis plačiai paplitęs drėgnuose Pietų Sibiro regionuose, taip pat auga Žemės šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato regionuose - Rytų ir Šiaurės Europoje, Šiaurės Azijoje (Sibiras ir Rusijos Tolimieji Rytai) ir Šiaurės Amerikos žemyno šiaurinėje dalyje.

Paplitimas ir augavietės Lietuvoje

Savaime paplitę Lietuvoje. Mėgsta augti pavėsyje ir derlingame dirvožemyje. Auga miškuose, miško upelių pakraščiuose ir jų slėniuose, šaltiniuotuose miškuose, daubose.

Požymiai

Augalas nuo 30 cm iki 1-2 m aukščio, sporifikuojantieji lapai iki 20–35 cm pločio. Labai aukšti paupiniai jonpaparčiai auga Švenčionėlių miško urėdijos Švenčionių girininkijoje - prie miško upelių auga iki 2 m aukščio^[1].

Požeminis stiebas trumpas, juodas, nedaug išlenda virš žemės. Pavasarį stiebas gali būti padengtas labai trumpais baltais plaukais, kurie paprastai neišlieka. Vegetatyviniai lapai trumpakočiai, lakštas šviesiai žalias, tačiau subrendęs paruduoja. Lapas vieną kartą sudėtinis, lapeliai giliai skiautėti, padalyti beveik iki vidurio. Pagal kontūrą lapo ašmenys plačiausi viduryje, ties galu sparčiai siaurėja, palaipsniui siaurėja ir iki pagrindo, beveik iki pat žemės (forma panaši į stručio plunksną). Lapo vidurio briauna gali būti padengta įvairiais trumpais plaukeliais, taip pat jie yra gana jautrūs šalčiui, tad lapai žūva per pirmuosius šalčius. Lapų gyslos tiesios, ne šakotos, su ševroniniu raštu, geriausiai matomu apatinėje pusėje. Lapai išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo pavidalo puokštę, iš kurios centro išauga sporifikuojantieji lapai. Tai gražus augalas, mėgiamas auginti net ir sodybose.

Dauginimasis

Pavasarį paupinis jonpapartis išbarsto chlorofilines haploidines sporas, iš kurių pradeda augti gametofitai, kuriems subrendus juose esantys anteridžiai ir archegonės suformuoja spermatozoidus bei kiaušialąstes ir įvyksta apvaisinimas, po kurio susidaro diploidinė zigota, iš kurios išauga naujas sporofitas, kuris vėl gali formuoti sporas ir ciklas kartojasi.

Matteuccia struthiopteris brandinamos sporos gali sudygti per kelias dienas po subrendimo, tačiau augalas turi prisitaikymų, kurie padeda apsaugoti sporas nuo išsisklaidymo tik subrendus: sporofilai formuojasi vėlai vasarą, specifinė lapkočio pakraščių forma neleidžia sporangėms lengvai atsiverti. Tai reiškia, jog paupinis jonpapartis sporifikuoja birželio mėnesį, o sporas barsto tik sekantį pavasarį.^[2]

Šaltiniai

↑ [1] Žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, 2012 birželis, 26 psl.
↑ [2] https://peerj.com/preprints/27302.pdf

Galerija

Paupinių jonpaparčių sąžalynai pietų Suomijos Vidurio Hemės provincijos miškuose
Paupinių jonpaparčių sąžalynai pietų Norvegijos Biuskeriudo grafystės miškuose
Paupinių jonpaparčių sąžalynai Pietų Čekijos krašto Vlásenický potok vietovės miškuose (Čekija)

Vikiteka: Paupinis jonpapartis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] [1] Žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, 2012 birželis, 26 psl.

[2] [2] https://peerj.com/preprints/27302.pdf

[1]

[2]

@@ Eilutė 32: / Eilutė 32: @@
 [[Augalas]] nuo 30 cm iki 1-2 m aukščio, sporifikuojantieji lapai iki 20–35 cm pločio. Labai aukšti paupiniai jonpaparčiai auga [[Švenčionėlių miškų urėdija|Švenčionėlių miško urėdijos]] [[Švenčionių girininkija|Švenčionių girininkijoje]] - prie miško upelių auga iki 2 m aukščio<ref>[http://www.zurnalasmiskai.lt/assets/files/Gamtos_Lobiai1206_m.pdf] Žurnalo „Miškai“ priedas „Gamtos lobiai“, 2012 birželis, 26 psl.</ref>.
-Požeminis [[stiebas]] trumpas, juodas, nedaug išlenda virš žemės.  Vegetatyviniai [[lapas|lapai]] trumpakočiai, lakštas šviesiai žalias. Lapai išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo pavidalo puokštę, iš kurios centro išauga sporifikuojantieji lapai. Tai gražus augalas, mėgiamas auginti net ir sodybose.
+Požeminis [[stiebas]] trumpas, juodas, nedaug išlenda virš žemės. Pavasarį stiebas gali būti padengtas labai trumpais baltais plaukais, kurie paprastai neišlieka. Vegetatyviniai [[lapas|lapai]] trumpakočiai, lakštas šviesiai žalias, tačiau subrendęs paruduoja. Lapas vieną kartą sudėtinis, lapeliai giliai skiautėti, padalyti beveik iki vidurio. Pagal kontūrą lapo ašmenys plačiausi viduryje, ties galu sparčiai siaurėja, palaipsniui siaurėja ir iki pagrindo, beveik iki pat žemės (forma panaši į stručio plunksną). Lapo vidurio briauna gali būti padengta įvairiais trumpais plaukeliais, taip pat jie yra gana jautrūs šalčiui, tad lapai žūva per pirmuosius šalčius. Lapų gyslos tiesios, ne šakotos, su ševroniniu raštu, geriausiai matomu apatinėje pusėje. Lapai išsidėstę ratu ir sudaro piltuvo pavidalo puokštę, iš kurios centro išauga sporifikuojantieji lapai. Tai gražus augalas, mėgiamas auginti net ir sodybose.
 == Dauginimasis ==