Albert Camus: Skirtumas tarp puslapio versijų
→Kūryba: Perkelta Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame |
Perkeliama Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems Išplėstinis redagavimas mobiliajame |
||
| Eilutė 32: | Eilutė 32: | ||
}} |
}} |
||
'''Albert Camus''' (''Alberas Kamiu'', [[1913]] m. [[lapkričio 7]] d. – [[1960]] m. [[sausio 4]] d.) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, filosofas. |
'''Albert Camus''' (''Alberas Kamiu'', [[1913]] m. [[lapkričio 7]] d. – [[1960]] m. [[sausio 4]] d.) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, filosofas. |
||
== Apdovanojimai == |
|||
Būdamas 44 metų, 1957 m., A. Camus gavo [[Nobelio literatūros premija|Nobelio literatūros premiją]] ir tapo antru jauniausiu Nobelio premijos laureatu. |
|||
== Biografija == |
== Biografija == |
||
19:27, 25 gegužės 2021 versija
| Albert Camus | |
|---|---|
| |
| Kamiu 1957 m. | |
| Gimė | 1913 m. lapkričio 7 d. Dreanas (buv. Mondovi), Prancūzų Alžyras |
| Mirė | 1960 m. sausio 4 d. (46 metai) Vilblevenas, Burgundija, Prancūzija |
| Palaidotas (-a) | Lurmareno kapinės, Vokliūzas |
| Tautybė | prancūzas |
| Sutuoktinis (-ė) | Simone Hie, Francine Faure |
| Religija | - |
| Veikla | filosofas, rašytojas, dramaturgas |
| Išsilavinimas | filosofas |
| Alma mater | Alžyro universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
 Vikiteka |
Albert Camus |
Albert Camus (Alberas Kamiu, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, filosofas.
Biografija
Ankstyvieji metai ir kūryba Alžyre
Albertas Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. mieste Mondovi (šiuo metu Dreanas), Alžyre, Lucieno Camus ir Catherine Hélène Camus (Sintès) šeimoje. A. Camus tėvas Lucienas Camus buvo antros kartos alžyrietis, kurio tėvai atvyko į Alžyrą iš Elzaso (Prancūzija) 1871 m. A. Camus tėvas dirbo ūkio darbuotoju. A. Camus motina buvo atvykusi iš Maljorkos, ispanų kilmės.[1] A. Camus tėvas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu mūšyje prie Marnos, kai A. Camus nebuvo sulaukęs vienerių metų. Po tėvo mirties A. Camus, jo motina ir vyresnysis brolis Lucienas persikėlė į Alžyrą, kur jie apsigyveno kartu su A. Camus dėde ir močiute. A. Camus motina Catherine buvo neraštinga, iš dalies kurčia, turėjo kalbos defektą ir dirbo namų tvarkytoja bei gamyklos darbininke, kad išlaikytų šeimą.[2]
Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.[1] Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.[2] 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.[3] Jau mokykloje susidomėjo filosofija. Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.[4] Jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis“.[1]
1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus išsiskyrė. 1934-1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet greitai nusivylė jos ideologija ir buvo pašalintas iš partijos narių.[2] 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais Įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.[3]
1937 m. buvo išleistas A. Camus penkių esė rinkinys Išvirkščioji ir geroji pusės (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.[3] 1938 m. išleistas antras esė rinkinys - Jungtuvės (Noces), pastarosiose esė aprašomi Alžyro gamtos vaizdai.[3] Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.[2]
1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę - Kaligula (pirmą kartą pastatyta 1945 m.).[4] Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.[5][2]
Nuo 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu Alger républicain.[4] Šiam laikraščiui A. Camus rašė įvairaus pobūdžio straipsnių, jame paskelbė ir liaupsinančią J. P. Sartre’o romano Šleikštulys (La Nausée) apžvalgą.[1] Po A. Camus žurnalistinių reportažų apie musulmonų Kabilijoje engimą jis buvo priverstas išvykti iš Alžyro.[1][3]
Kūrybinė viršūnė ir gyvenimas Paryžiuje
1940 m. A. Camus atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje Paris-Soir. Netrukus, tuo metu, kai vokiečiai pradėjo artintis prie Paryžiaus, jis spruko iš sostinės ir apsigyveno Lione. Ten 1940 m. gruodžio 3 d. vedė Francine Faure, su ja grįžo į Alžyrą (Oraną).[2] Alžyre A. Camus dirbo mokytoju, bet dėl tuberkuliozės suaštrėjimo gydytojų siūlymu persikėlė į Prancūzijos Alpes.
1942 m. A. Camus grįžo į Paryžių, Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje Combat (1944-1947 m.).[2] Paryžiuje A. Camus susidraugavo su Jean'u Paul'u Sartre, kuris taip pat dirbo laikraštyje Combat.[4] Šiuo laikotarpiu A. Camus tapo Gallimard Publishing redaktoriumi (juo buvo iki pat mirties).[2]
1942 m. A. Camus paskelbė prieš karą pradėtą rašyti romaną Svetimas ir esė Sizifo mitas. Esė Sizifo mitas rašytojas nagrinėja absurdo idėją, lygindamas gyvenimą su Sizifo darbu, svarsto savižudybės galimybę.[2][3] Tačiau galiausiai autorius atmeta ją kaip nepriimtiną.[2] Romanas Svetimas laikomas Sizifo mito ir absurdo idėjos literatūrine iliustracija.[6] Šiame romane kalbama apie visuomenės ir tarnautojo Meursault susvetimėjimą.[3][7] Meursault be rimtos priežasties nužudo arabą ir nuteisiamas myriop ne tiek dėl įvykdytos žmogžudystės, kiek dėl to, kad neatitinka visuomenės elgesio normų (neverkė motinos laidotuvėse, kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje ir mylėjosi, bendravo su įtartinais asmenimis).[3][2][8]
Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona Francine Faure, 1945 m. jiems gimė dvyniai: Jean ir Catherine.[1]
1947 m. buvo išleistas romanas Maras (La Peste). Šis kūrinys - tai tikroviškas maro epidemijos aprašymas, pateiktas fikcinio įvykių liudytojo.[9] Maras šiame kūrinyje interpretuojamas įvairiai, yra nuomonių, kad jis simbolizuoja karą, mirtį, blogį apskritai.[10][11] Šis romanas iliustruoja A. Camus metafizinio ir moralinio “maišto” idėją; bendras pasipriešinimas marui yra viena iš maišto formų, toks maištas sustiprina žmogiškąjį solidarumą kovoje su blogiu ir sukuria prasmę absurdo akivaizdoje.[3][12][13] Kaip pripažino pats autorius pokalbyje su Roland’u Barthes’u, romanu siekta alegoriškai pavaizduoti prancūzų rezistencijos istoriją karo metu.[10]
1951 m. išleista esė Maištaujantis žmogus (L’Homme révolté). Šioje esė autorius teigia, kad moralinis maištas neišvengiamas norint gyventi autentiškai, tačiau politinio smurto ir terorizmo pateisinti negalima. Pastarajame darbe A. Camus kritikavo komunizmą ir dėl to susilaukė priešiškos daugelio kolegų reakcijos, po esė paskelbimo nutrūko ryšiai ir su J. P. Sartre’u.[2]
1956 m. išleistas A. Camus romanas Krytis. Šis kūrinys - buvusio advokato Jean’o-Baptiste’o Clamence’o monologas neįvardytam pašnekovui ir, netiesiogiai - skaitytojui. Romanas vaizduoja advokato nuopolį, absurdo patirtį, kurios nutraukti nėra galimybių. Šioje situacijoje herojus nusprendžia kaltinti ir juodinti save.[14]
1957 m. spalio 17 d. A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją. Savo kalbą, pasakytą Nobelio premijos teikimo ceremonijoje, jis dedikavo mokytojui Louisui Germainui.[1] Nobelio premija rašytojui buvo suteikta “už originalų, taupų ir tikrą talentą”.[15]
1960 m. sausio 4 d., kelyje tarp Senso ir Paryžiaus, vežamas draugo ir leidėjo Michel’io Gallimard’o, A. Camus žuvo autoavarijoje.[16] Avariją patyrusiame automobilyje policija rado nebaigto A. Camus autobiografinio romano Pirmasis žmogus (Le premier homme) rankraštį, jame daug sąsajų su A. Camus vaikyste Alžyre.[16] Yra nuomonių, kad jo mirtis buvo nulemta Sovietų Sąjungos KGB veiksmų.[17][16]
Kūrybos bruožai
A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak A. Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.
A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.
A. Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). A. Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. A. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos[reikalingas šaltinis].
Kūryba
- Apybraižų rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1939 m.), „Jungtuvės“ (Les noces, 1938 m.).
- Filosofinės esė: „Sizifo mitas“ (Le Mythe de Sisyphe, 1943 m.), „Maištaujantis Žmogus“ (L’Homme révolté, 1951).
- Pjesės: drama „Kaligula“ (1944 m.), „Nesusipratimas“, „Apgulties padėtis“ (1948 m.), „Teisieji“.
- Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957 m.).
- Romanai: „Laiminga mirtis“ (1938 m.), „Svetimas“ (L’Étranger, 1942 m.), „Maras“ (La Peste, 1947 m.), „Krytis“ (La Chute, 1956 m.).
Šaltiniai
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Albert Camus. Encyclopédie Larousse en ligne. [Žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 Simpson, David. Albert Camus. Internet Encyclopedia of Philosophy. [Žiūrėta 2021 m. vasario 15 d.]
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Cruickshank, John. Albert Camus. Encyclopedia Britannica, 2021 m. sausio 1 d. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Čepinskienė, Galina. Albert Camus. Visuotinė lietuvių enciklopedija – 2002. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 163 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 160 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 162 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 161 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.
- ↑ 10,0 10,1 Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 447 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.
- ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 448 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 166 p.
- ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 168 p.
- ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 446 p.
- ↑ 16,0 16,1 16,2 Willsher, Kim. Albert Camus might have been killed by the KGB for criticising the Soviet Union, claims newspaper. The Guardian - 2011 m. rugpjūčio 7 d.
- ↑ Flood, Alison. New book claims Albert Camus was murdered by the KGB. The Guardian, 2019 gruodžio 5 d.
