Pelkė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Radvyle (aptarimas | indėlis)
Radvyle (aptarimas | indėlis)
Eilutė 135: Eilutė 135:
VACCINIETEA ULIGINOSI Lohm. et R. Tx. 1955 – aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių raistai bei plynraisčiai
VACCINIETEA ULIGINOSI Lohm. et R. Tx. 1955 – aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių raistai bei plynraisčiai


OXYCOCCO-SPHAGNETEA Br.-Bl. et R. Tx. 1943 – aukštapelkių plynės<ref name=":0" />
OXYCOCCO-SPHAGNETEA Br.-Bl. et R. Tx. 1943 – aukštapelkių plynės.<ref name=":0" />

Pagal EUNIS klasifikaciją, Lietuvoje aptinkamos pelkių buveinės:

* Aukštapelkių plynės

* Pažeistos, nekaupiančios durpių aukštapelkės
* Tarpinės pelkės ir liūnai
* Skurdžios žemapelkės
* Karbonatingos žemapelkės
* Viksvų ir aukštųjų helofitų sąžalynai be telkšančio vandens<ref name=":1" />


== Išnašos ==
== Išnašos ==

11:22, 31 kovo 2021 versija

Čepkelių raistas
Pelkė Vokietijoje
Tamsiai raudonas Paviršulio tyrelio vanduo byloja apie balinę geležį
Nedidelė miško pelkaitė Marcinkonių apylinkėse
Riečiai, Beržinės pelkė

Pelkė – drėgmės pertekliaus plotas sausumoje, apaugęs specifine augalija. Pelkėse, laikui bėgant, iš augalijos liekanų susidaro durpių klodai. Pelkės skirstomos į aukštapelkes, tarpines ir žemapelkes.

Pelkės iš drėgmės pertekliaus

Pelkėmis vadinami nuolatos užmirkę žemės paviršiaus plotai, kuriuos dengia storesnis nei 30 cm durpių sluoksnis. Plotai, kuriuose durpių sluoksnis plonesnis, vadinami supelkėjusiomis žemėmis. Pastaruoju metu plačiai vartojamas terminas šlapžemės, šlapynės. Plačiąją prasme šlapžemės apima plotus nuo šlapių ariamų laukų iki makrofitais užaugusių ežerų atabradų. Tačiau šlapžemės, kuriose susikaupęs storesnis ar plonesnis sluoksnis, atitinka aptartą pelkių ir supelkėjusių žemių sampratą. Pagrindinė sąlyga pelkėms susidaryti yra drėgmės perteklius, o svarbiausias pelkėjimo veiksnys augalija. Lietuvoje iškrintančių kritulių kiekis, palyginti nedidelis jų išgaravimas, dažnos vėsios vasaros sudaro palankias sąlygas drėgmės pertekliui kauptis. Daugiausia pelkių yra Baltijos ir Žemaitijos aukštumų daubotame reljefe. Pelkės susidaro ten, kur yra priemolingas vandeniui nepralaidus podirvinis ir negiliai slūgstantys gruntiniai vandenys. Dėl šios priežasties gali pelkėti ir smėlingų rajonų vandenskyrinės vietovės, pvz., Pietryčių lyguma. Intensyviau pelkėja rūgštūs, nedaug maisto medžiagų turintys dirvožemiai. Palankiausios sąlygos pelkėms susidaryti yra vakarinėje Lietuvos dalyje, kur vyrauja labai nukalkėjęs ir sujaurėjęs dirvožemis, nepalankiausios – Vidurio žemumoje, kur vyrauja mažai nukalkėjęs dirvožemis su karbonatiniu podirviu.

Pelkėdara

Lietuvoje užpelkėja ežerai, šaltiniuotos pakrantės arba sausuma. Apie du trečdaliai Lietuvos pelkių yra ežerinės kilmės. Seklūs ežerai užpelkėja pakrančių augalijai – nendrių, meldų, švendrų juostai – plintant nuo ežero pakraščio jo vidurio link ir šiems augalams įsigalint ežero seklumose. Gilūs ežerai pradeda pelkėti dėl pakrantėse augančių augalų, kurie sudaro vandens paviršiuje plūduriuojantį liūną. Gilūs ežerai pelkėja gerokai lėčiau negu seklūs. Nuolatos šlapiose šaltinių išsiliejimo vietose gali augti tik prie tokių augaviečių prisitaikę augalai, dėl kurių ir prasideda pelkėjimas. Miškai supelkėja, kai jų paklotėje susikaupia nesusiskaidžiusios augalų liekanos ir įsiveisia higroskopinės samanos, pvz., kiminai (Sphagnum spp.). Taip pat gali supelkėti pievos, kuriose susikaupia nesuirusių žolinių augalų šaknų ir antžeminių dalių, sugeriančių daug vandens.

Pelkių augalai

Pelkių augalai vadinami durpojais. Šie augalai prisitaikę augti neįprastomis sąlygomis. Pelkėms būdingas nuolatinis drėgmės perteklius, dėl to substrate trūksta deguonies. Tokiame substrate sunku išgyventi grybams ir bakterijoms, kurie skaido organinę medžiagą. Dėl to visos augalinės nuokritos yra labai lėtai ir pradeda kauptis durpės. Dėl dalinio organikos suskaidymo pelkėse augalams trūksta mineralinių medžiagų. Pelkių substratas turi žemą pH (yra rūgštus dėl humuso rūgščių), o tai augalams apsunkina mineralinių medžiagų įsisavinimą.

Durpės yra prastas šilumos laidininkas, todėl pavasarį pelkė įšyla vėliau, ir augalų vegetacija vėluoja. Dėl šių substrato ypatumų durpojai turi savitus anatominius ir morfologinius požymius.

Pelkių augalų audinių tarpuląsčiai yra stambūs ir užpildyti oro. Pelkėse randami vabzdžiaėdžiai ir parazitiniai augalai, kurie savitu mitybos būdu bando kompensuoti mineralinių medžiagų, o ypač azoto, trūkumą. Dėl mažamaistės aplinkos tipiniai pelkių induočiai augalai yra visžaliai, mažais, odiškais lapais, pasidengusiais stora kutikule, vaško sluoksniu ar plaukeliais. Šiais požymiais jie primena kseromorfinius sausų vietų augalus.

Trūkstant azoto žymiai sulėtėja augalų augimas, generatyvinių dalių vystymasis, lapuose sumažėja chlorofilo kiekis, tad durpėse augantys augalai yra neaukšti ir smulkūs. Durpojų šaknys auga ne gilyn į substratą, bet pasiskirsto horizontaliai paviršiniame sluoksnyje ar net kyla į viršų prisitaikydamos prie nuolat besikaupiančio durpių sluoksnio. Taip pat sumedėję pelkių augalai vis aukščiau išaugina pridėtines šaknis.

Taigi, durpojai yra prisitaikę prie drėgmės pertekliaus, deguonies ir mineralinių trūkumo, žemesnės temperatūros ir durpių kaupimosi.

Pelkių tipai

Pagal drėkinimą, paviršiaus formą, vandens reakciją (pH) ir vyraujančią augaliją, pelkės skirstomos į tris tipus: žemapelkes, tarpines pelkes ir aukštapelkes.

Pagal mineralinės mitybos sąlygas išryškėja trys pagrindinės pelkių raidos stadijos: eutrofinės, mezotrofinės ir oligotrofinės.

Kadangi pelkė palaipsniui vystosi nuo eutrofinės (žemapelkės) per mezotrofinę (tarpinio tipo) iki oligotrofinės (aukštapelkės) stadijos, dėl mineralinės mitybos esminių skirtumų ryškiai skiriasi šių stadijų pelkių augalinis rūbas.[1]

Lietuvoje vyrauja žemapelkės (60-70 proc. pelkių ploto), apie 22 proc. sudaro aukštapelkės. Dideliuose pelkių masyvuose aptinkama visų tipų pelkių, bet didelį plotą paprastai užima aukštapelkė. Mažos pelkaitės dažniausiai būna žemapelkės.

Žemapelkės

Žemapelkės paprastai susidaro žemesnėse reljefo vietose. Jos yra maitinamos tiek krituliais, tiek  mineralinių medžiagų kupinu požeminiu vandeniu. Todėl šios pelkės yra eutrofinės. Žemapelkės paviršius yra įgaubtas (centrinė dalis yra žemiau už periferinę), kartais lygus.

Žemapelkių rūgštingumas gana mažas, o durpių sluoksnis ne itin storas, todėl požeminiai augalų organai gali išsidėstyti tiek mineraliniame grunte, tiek durpių sluoksnyje.

Kai pakanka mineralinių maisto medžiagų ir vanduo gali nutekėti, Lietuvoje paprastai tarpsta miško, krūmynų ar žolių žemapelkės. Jei vanduo užsistovi, įsivyrauja kiminai (baltosios samanos) ir pradeda sparčiau storėti durpių sluoksnis. Dėl to pradeda keistis augalija.

Miško žemapelkės, paplitusios visoje Lietuvoje, įprastai yra juodalksnynai su vešliu medžių ardu, kurį papildo paprastoji eglė ir beržai. Pasitaiko pavienių karklų, šaltekšnių krūmų bei bruknių, mėlynių ir kt. krūmokšnių. Čia veši stambios daugiametės žolės: pelkinė vingiorykštė (Filipendula ulmaria), didžioji dilgėlė (Urtica dioica) geltonasis vilkdalgis (Iris pseudacorus). Gausu ir smulkesnių augalų: pelkinė puriena (Caltha palustris), pelkinis žinginys (Calla palustris), paprastoji šilingė (Lysimachia vulgaris), karklavijas (Solanum dulcamara). Juodalksnynams būdinga žalioji samana – pelkinė dygutė (Calliergonella cuspidata).

Žemapelkių medynuose gali augti ir vaistinis valerijonas (Valeriana officinalis), pelkinis saliavas (Peucedanum palustre), balinis asiūklis (Equisetum fluviatile), paprastasis pelkiapapartis (Thelypteris palustris) ir daugelis kitų augalų. Būdingi miško žemapelkių kiminai yra garbanotasis kiminas (Sphagnum squarrosum) ir kutuotasis kiminas (S. fimbriatum).

Karklai gali sudaryti atskiras žemapelkių krūmynų bendrijas – pilkuosius karklynus, kuriuose taip pat gausu žolių ir samanų. Pilkieji karklynai paplitę visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau didelių plotų nesudaro.

Žolinės žemapelkės dažnai yra viksvynai. Kartu su viksvomis žolinėse žemapelkėse veši ir kitos daugiametės hidrofilinės (mėgstančios drėgmę) žolės. Šiose pelkėse dažnai auga pelkinis skiautalūpis (Epipactis palustris), plačialapis švylys (Eriophorum latifolium), alpinis vikšris (Juncus alpinoarticulatus) ir kiti augalai.

Rūgštesnių žemapelkių augalija yra skurdesnė, o karbonatingose (šarmingose) žemapelkėse veši įvairiarūšės žolės. Ši buveinė yra svarbi gamtosaugos požiūriu, kadangi jose auga nemažai retų rūšių augalų.[2] Į Lietuvos raudonąją knygą įrašyti raktažolė pelenėlė (Primula farinosa), vabzdžiaėdis augalas paprastoji tuklė (Pinguicula vulgaris), įvairūs gegužraibiniai (Orchidaceae) ir kiti saugomi augalai.

Keli žemapelkių pavyzdžiai Lietuvoje: Baltosios Vokės pelkė, Tytuvėnų tyrelis, Praviršulio tyrulis.

Tarpinės pelkės

Tarpinė pelkė yra pereinamoji stadija iš žemapelkės į aukštapelkę. Joje yra vidutiniškas kiekis maisto medžiagų ir gruntinį vandenį augalai pasiekia sunkiau dėl durpių sluoksnio. Tarpinės pelkės paviršius yra plokščias. Storėjant durpių sluoksniui ir toliau vykstant augalijos kaitai, tarpinio tipo pelkę paprastai pakeičia aukštapelkė.

Čia dar auga žemapelkiniai, bet yra ir aukštapelkinių durpojų. Pelkėjant, paprastoji eglė ir dauguma žaliųjų samanų išnyksta, o beržai, karklai, nendrės ir viksvos išlieka. Viksvynuose dominuoja laiboji viksva (Carex lasiocarpa) ir aukštoji viksva (Carex elata). Ilgainiui pelkėje atsiranda daugiau įvairių rūšių kiminų. Taip pat atsiranda rūgščią terpę mėgstančių aukštapelkių krūmokšnių: paprastoji spanguolė, siauralapė balžuva, gali augti pelkinis gailis, vaivoras, durpyninis bereinis.

Kai kurių rūšių durpojai, pvz., liūnsargė (Scheuchzeria palustris), svyruoklinė viksva (Carex limosa), baltoji saidra (Rhynchospora alba), auga ir aukštapelkėse, ir žemapelkėse, sudarydamos bendrijas ir su kiminais, ir su žaliosiomis samanomis.[1]

Dėl ūkinės veiklos ir eutrifikacijos tarpinės pelkės apželia paprastosiomis nendrėmis (Phragmites australis), dėl durpių kasybos pažeidžiamas natūralus hidrologinis režimas ir jos apauga krūmais, o uogautojai vaikščiodami gali pažeisti kiminų dangą. Šie veiksniai keičia buveinės augalų struktūrą ir kelia grėsmę augalų bendrijų išnykimui.[3]

Aukštaitijos nacionaliniame parke, vakarinėje Juodupės pelkės teritorijos dalyje plyti dideli tarpinių pelkių plotai. Ten auga retos gegužraibinių (Ochidaceae) šeimos rūšys: raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata), dėmėtoji gegūnė (D. maculata), nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida), širdinė dviguonė (Listera cordata).[4]

Aukštapelkės

Aukštapelkes maitina tiktai krituliai, tad mineralinių medžiagų yra labai mažai ir jos vadinamos oligotrofinėmis. Jų paviršius dažnai išgaubtas t.y. centrinė dalis yra aukštesnė nei pakraščiai, kuriuose kaupiasi sekli vandens juosta – lagas. Aukštapelkėse gali augti tik labai rūgščią terpę mėgstantys augalai.

Vidurio Europos aukštapelkėse žinoma mažiau kaip 40 rūšių induočių augalų, bet iš jų tik apie 10 rūšių yra dažni.

Aukštapelkėse vyrauja kiminai, o iš induočių augalų labiausiai paplitę yra erikinių (Ericaceae) šeimos krūmokšniai, kai kurios daugiametės žolės. Iš medžių aptinkama įvairių ekologinių formų paprastoji pušis.

Įvairių rūšių kiminai (Sphagnum megellanicum, S. rubelum, S. fuscum, S. balticum . angustifolium) mirksta pelkės centre ir sudaro plynę be medžių ir krūmų, dar vadinamą aukštaplyne. Brandžių aukštapelkių plynės centre susidaro ežerokšniški kompleksai su proplaišom, klampynėm, akivarais ir ežerokšniais. Mažiau užmirkimą toleruojantys augalai, pavyzdžiui, erikinių šeimos krūmokšniai, įsikuria ant aukštesnių kupstų, kur jų šaknyse įsikūrusiems mikoriziniams grybams pakanka deguonies.

Aukštapelkėse augantys krūmokšniai – balžuvos (Andromeda plifolia), viržiai (Calluna vulgaris), varnauogės (Empetrum nigrum), tekšės (Rubus chamaemorus), gailiai (Ledum palustre), durpyniniai bereiniai (Chamaedaphne calyculata), spanguolės (Oxycoccus palustris).

žoliniai augalai – kupstiniai švyliai (Eriohorum vaginatum), kupstinės kūlingės (Trichophorum caespitosum), baltosios saidros (Rhynchospora alba).

Aukštapelkėse auga ir vabzdžiaėdžiai augalai – saulašarės (Drosera sp.).

Vienintelis durpėse augantis sumedėjęs augalas, kuris neišaugina pridėtinių šaknų, yra paprastoji pušis (Pinus sylvestris). Todėl pelkėse pušys virsta įvairių ekologinių formų medeliais, kurių pavidalas labai skiriasi nuo augančių sausumoje.

Aukštapelkių centre, dažniausiai ant kiminų kemsų, auga nykštukinė pušaitė (Pinus sylvestris f. Pumila), kuri visai neturi kamieno, o jos šakos driekiasi pažeme. Panašiose augavietėse auga ir 1-3 m aukščio išauganti pušaitė (P. sylvestris f. wilkomii), savo išvaizda primenanti eglutę. Jos apatinės besidriekiančios šakos kartais būna ilgesnės už ją pačią. Aukštapelkėse labiausiai paplitusios 1-6 m aukščio pušaitės (P. sylvestris f. litwinowii), kurių šakų vainikas užima tik trečdalį stiebo. Į sausumos pušis labiau panašios 8-15 m aukščio pušys (P. sylvestris f. uliginosa), augančios pelkių pakraščiuose, raistuose.

Europos Bendrijos svarbos prioritetinei NATURA 2000 buveinei „aktyvi aukštapelkė“ priskiriamos nepažeistos arba labai mažai pažeistos, durpę kaupiančios, didelio ploto aukštapelkės.[2]

Pažeidus natūralų aukštapelkių hidrologinį režimą, jos išsausėja ir pradeda degraduoti – apauga įvairiais krūmais ir medžiais, pavyzdžiui, plaukuotuoju beržu (Betula pubescens). Aukštumalos telmologiniame draustinyje esančią aukštapelkę siekiama apsaugoti stabdant tiesioginį vandens nutekėjimą į greta esančius durpių kasybos laukus. Draustinyje veši plyninės aktyvių aukštapelkių bendrijos su ryškiai išreikšta pelkinių žolinių augalų ir kiminų danga. Šiose aukštaplynėse paplitusi magelaninio kiminyno (Ass. Sphagnetum magellanici) bendrija, ir tik vakarinėje pelkės dalyje išlikusios augalų bendrijos su Lietuvos raudonosios knygos augalu kupstine kūlinge (Trichophorum caespitosum).[5]

Didžiausios Lietuvos aukštapelkės: Žuvinto pelkė, Čepkelių raistas, Kamanos, Naujienų pelkė.

Pelkių tyrimai ir eksploatavimas

Pirmoji pasaulyje moksliškai ištirta aukštapelkė yra Šilutės rajone slūgsanti Aukštumala. Jos augaliją ir sandarą ištyrė vokiečių mokslininkas Karlas Albertas Vėberis (Carl Albert Weber) ir aprašė 1902 m. išleistoje monografijoje. Vėliau kompleksiškai ištirtos Kamanų ir Šepetos pelkės. Lietuvos pelkes įvairiu metu aktyviai tyrė Rimvydas Kunskas, Algirdas Seibutis, Ilona Jukonienė ir kt. Daugelis Lietuvos pelkių buvo tiriama tiek moksliniais, tiek ir praktiniais tikslais. Praktiniu požiūriu buvo svarbūs durpių išteklių, durpių klodų storio ir jų sudėties tyrimai. Dažniausiai Lietuvos pelkių gylis būna 5-8 m. Labai retai pasitaiko gilesnių kaip 10 m pelkių.

Rankiniu būdu durpės pradėtos kasti dar XIX a. pradž., o po Pirmojo pasaulinio karo – pramoniniu būdu, ir jų gavyba sparčiai augo. XX a. 6-8 dešimtmečiais buvo iškasama apie 2 mln. t. durpių per metus. Nuo XX a. pradž. Iki 1980 nusausinta ar kitaip paveikta apie 50 proc. pelkių. Dabar Lietuvoje eksploatuojama apie 30 durpynų.

Durpių gavyba, pelkių sausinimas paverčiant jas kultūrinėmis pievomis, miškais ar dirbamais laukais ne tik sumažino pelkių plotus, bet ir sutrikdė išlikusių pelkių gyvavimą. Daugelis jų nusausėjo, todėl nebesikaupė durpės ir prasidėjo jų klodo mineralizacija. Dėl to aukštapelkės užauga sparčiai augančiomis pušaitėmis, žemapelkėse ir tarpinėse pelkėsi įsigali beržai ir krūmai. Pakitusias pelkes apleidžia joms būdingi paukščiai ir kiti gyvūnai. Nauda, gaunama iš durpių pramonės ir žemės ūkio naudmenų, akivaizdi, bet neprilygsta pelkių gamtinei, mokslinei ir rekreacinei reikšmei. Pelkės yra labai svarbios pirminės organinės medžiagos gamintojos ir kaupėjos, jos reguliuoja ežerų, upių ir gruntinių vandenų režimą, sugeria aplinkos tešalus. Nuo 1990 m. durpynus sausinti draudžiama. Šiuo metu Lietuvoje saugoma 48 tūkst. ha pelkių.

Durpių pramonė

Pramoniniais laikomi didesni nei 100 ha durpynai, kurių vidutinis gylis didesnis negu 1 m. Tokių durpynų Lietuvoje 338, bendras plotas 174 tūkst. ha, durpių ištekliai juose apie 566 mln. tonų. Didžiausi yra Vilniaus, Trakų, Alytaus ir Varėnos rajonų durpynai. Apie 17 proc. durpių produkcijos suvartojama Lietuvoje, o 83 eksportuojama į kitas pasaulio valstybes.

Saugomi pelkynai

Lietuvos pelkės

Didžiausios Lietuvos pelkės yra šios (plotas km²):

  1. Žuvinto palios – 68,5
  2. Čepkelių raistas – 58,6
  3. Didysis tyrulis – 47,2
  4. Baltosios Vokės pelkė – 40,1
  5. Praviršulio tyrelis – 36,4
  6. Amalvo palios – 34,1
  7. Rupkalvių pelkė – 34,1
  8. Naujienų pelkė – 31,6
  9. Aukštumala – 30,2
  10. Rėkyvos pelkė – 26,1

Lietuvos pelkių augalijos klasės

ALNETEA GLUTINOSAE Br.-Bl. et R. Tx. 1943 – žemapelkių raistai bei plynraisčiai

SCHEUCHZERIO-CARICETEA NIGRAE (Nordhagen 1936) R. Tx. 1937 – žemapelkių plynės

VACCINIETEA ULIGINOSI Lohm. et R. Tx. 1955 – aukštapelkių ir tarpinio tipo pelkių raistai bei plynraisčiai

OXYCOCCO-SPHAGNETEA Br.-Bl. et R. Tx. 1943 – aukštapelkių plynės.[1]

Pagal EUNIS klasifikaciją, Lietuvoje aptinkamos pelkių buveinės:

  • Aukštapelkių plynės
  • Pažeistos, nekaupiančios durpių aukštapelkės
  • Tarpinės pelkės ir liūnai
  • Skurdžios žemapelkės
  • Karbonatingos žemapelkės
  • Viksvų ir aukštųjų helofitų sąžalynai be telkšančio vandens[2]

Išnašos

  1. 1,0 1,1 1,2 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. Vilnius.
  2. 2,0 2,1 2,2 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. Vilnius.
  3. Matulevičiūtė L., Rašomavičius V., 2007. European Habitats and their status in surroundings of Lake Žuvintas. Ekologija. Vilnius 53(2):6–12
  4. Gudžinskas Z., Ryla M., 2006: Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae). – Vilnius. 104 P. ISBN 9986-662-28-1.
  5. Jarašius L., Matulevičiūtė D., Pakalnis R., Sendžikaitė J., Lygis V., 2015. Drainage Impact on Plant Cover and Hydrology of Aukštumala Raised Bog (Western Lithuania). Botanica Lithuanica, 20(2), 109–120.

Literatūra

  • Lietuva. Šeimos enciklopedija, Šviesa, Kaunas, 2006 m.
  • Seibutis. A, Lietuvos pelkės. Lietuvos TSR fizinė geografija, 1958 m.