Fitosociologija

Fitosociologija, dar vadinama fitocenologija (gr. phyton – augalas, koinos – bendras + logos – mokslas) – botanikos mokslo šaka, tyrinėjanti augalų bendrijas (fitocenozės), jų vidinę struktūrą, raidą, paplitimą, augalų santykius tarpusavyje pačioje bendrijoje. Fitosociologijos mokslas pagrįstas lauko praktikomis ir stebėjimais.

Fitosociologijos sąvoka buvo paminėta pirmą kartą 1896 m. (Józef Paczoski) ir buvo populiari Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje ir TSRS, o fitocenologijos terminas paminėtas tik 1918 m. (Helmut Gams) ir buvo labiau mėgiamas tik keliose Europos valstybėse.

Fitosociologija išskiria bendrijų klasifikavimo vienetus (sinuzija, asociacija) ir hierarchinę bedrijų sistemą. Fitosociologijos mokslas teikia žinias apie augalų bendrijų raidos pakitimus. Taip pat siekiama sužinoti kokie augalai auga tam tikroje teritorijoje ir taip apsaugoti biologinę įvairovę.

Istorija

Pasaulyje

Šiuolaikinė fitosociologija yra palyginti jaunas mokslas, pradėtas vystyti Vakarų Europoje, vėliau išplitęs ir kitose šalyse. Šio mokslo pradžia siejama su XX a. pirmosios pusės prancūzų ir šveicarų fitocenologijos mokyklos atstovo Ž. Brauno-Blankė (Josias Braun-Blanquet) vardu ir darbais. Taikant jo augalijos tyrimo ir klasifikavimo metodus, pirmiausia buvo pradėta tirti Pietų ir Vidurio Europos augalija. Vėliau metodus imta taikyti ir visame pasaulyje. Šie metodai taikomi ir Lietuvos augalijai tirti.

Fitosociologijos atsiradimui turėjo įtakos botanikų geografų A. Grisebacho (Vokietija), S. Koržinskio ir A. Beketovo (Rusija) mokslo darbai.

Lietuvoje

Pirmasis fitosociologinis darbas Lietuvos teritorijoje – 1902 m. C.A. Weber monografija, skirta Aukštumalos pelkei. Fitosociologijos pradininku Lietuvoje laikytinas prof. K. Regelis. Parengiami įvairių augalijos tipų aprašymai, bet visuotina sistema nesukuriama. Pavyzdžiui, K. Brundza su bendrautoriais stebėjimus aprašė 1937 m. pelkėtyros monografijoje „Kamanos: hidrografija, stratigrafija ir augalija“.

Spvietiniu laikotarpiu fitosociologijos vystymuisi Lietuvoje labai didelę įtaką padarė Rusijos mokslininkų darbai (V. Sukačiovas, Remenskis). Reikšmingiausius fitocenologinius tyrimus XX a. atliko pievų augalijos tyrėjų grupė: A. Bagdonaitė-Tučienė, M. Natkevičaitė‑Ivanauskienė, B. Kizienė, J. Balevičienė ir kt. Kaip atskira sritis atsiranda agrofitocenologija, kurios pradininkas – A. Stancevičius.

Trečiajame etape (nuo 1985 iki dabar) fitosociologiniams tyrimams didžiausią įtaką turi Lenkijos fitosociologijos mokykla. Buvo sudaryta vieninga klasifikacijos sistema (32 klasės), kuri, deja, iki šių dienų nėra paskelbta. Parengta serija fitosociologinių disertacinių darbų: V. Motiekaitytės, skirta urbofitocenozėms, Z. Sinkevičienės, skirta vandens telkinių augalijai, D. Matulevičiūtės, skirta viksvynų augalijai ir kt.

Lietuvoje šiandien fitocenologijos problemas daugiausia tiria Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto mokslininkai (V. Rašomavičius, Z. Sinkevičienė, D. Matulevičiūtė ir kt.).

Braun-Blankė skalė

Bendrijos aprašymui parenkamas naudojamas toks metodas.

Kiekvienos rūšies augalai vertinami balais pagal Braun-Blankė skalę:

+ - individų mažai, jie dengia labai mažą plotą;

1 - individų gana daug, tačiau jie padengia mažą plotą arba individų mažai, bet jų padengimas didesnis, bet ne daugiau nei 1/20 tiriamojo laukelio;

2 - individų labai daug arba jie padengia nuo 1/20 iki ¼ tiriamojo laukelio;

3 - individų įvairu, jie dengia nuo ¼ iki ½ tiriamojo laukelio;

4 - individų įvairu, jie padengia nuo ½ iki ¾ tiriamojo laukelio;

5 - individų įvairu, jie padengia nemažiau ¾ tiriamojo laukelio.

Įvertinamas bendrasis kiekvieno aukšto – pirmojo ir antrojo medžių, krūmų, žolių ir krūmokšnių, samanų (žymimi atitinkamai A1, A2, B, C, D) augalų projekcinis padengimas procentais.

Šaltiniai

• Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
• Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius