Europos kultūros sostinė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
+pav. antraštė
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
POLNET55 (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Eilutė 3: Eilutė 3:
'''Europos kultūros sostinės''' statusas (iki 1999 m.: '''Europos kultūros miestas''') – kasmet nuo 1985 m. suteikiamas bent vienam [[Europa|Europos]] miestui, nuo 2007 m. – dviem, nuo 2020 m. kas trejus metus – trims. Miestai priskiriami iš [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]], [[Europos Laisvosios Prekybos Asociacija|ELPA]] ([[Europos ekonominė erdvė|EEE]]) ir iš [[Europos Sąjungos plėtra|ES šalių-kandidačių]] (tarp jų ir galimų).<ref>{{cite web |url=https://ec.europa.eu/programmes/creative-europe/sites/creative-europe/files/capitals-culture-candidates-guide_en.pdf |title=European Capitals of Culture 2020 to 2033 — A guide for cities preparing to bid |publisher=European Commission}}</ref>
'''Europos kultūros sostinės''' statusas (iki 1999 m.: '''Europos kultūros miestas''') – kasmet nuo 1985 m. suteikiamas bent vienam [[Europa|Europos]] miestui, nuo 2007 m. – dviem, nuo 2020 m. kas trejus metus – trims. Miestai priskiriami iš [[Europos Sąjunga|Europos Sąjungos]], [[Europos Laisvosios Prekybos Asociacija|ELPA]] ([[Europos ekonominė erdvė|EEE]]) ir iš [[Europos Sąjungos plėtra|ES šalių-kandidačių]] (tarp jų ir galimų).<ref>{{cite web |url=https://ec.europa.eu/programmes/creative-europe/sites/creative-europe/files/capitals-culture-candidates-guide_en.pdf |title=European Capitals of Culture 2020 to 2033 — A guide for cities preparing to bid |publisher=European Commission}}</ref>


Idėja įgyvendinta [[1985]] metais tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkuri iniciatyva – Europos Sąjungos Ministrų Taryba oficialiai patvirtino programą „Europos kultūros sostinės“. ES programa „Europos kultūros sostinė“ siekia puoselėti bendrąsias [[kultūra|kultūros]] vertybes ir padėti išlaikyti tradicines šalių narių kultūras bei didinti jų žinomumą. Kultūros sostinių yra reikalaujama integruoti [[programa|programos]] veiklas į ilgalaikes [[miestas|miestų]] [[strategija|strategijas]], kurios (remiantis darnumo siekiu) turėtų būti [[darnusis vystymasis|darnios plėtros]] strategijomis. Tokiu būdu per kultūros sostinės programą taip pat turėtų būti skleidžiamos darnumo idėjos, kurios galėtų prisidėti, keičiant žmonių vertybines nuostatas, įsitikinimus ir [[elgsena|elgseną]]<ref>Burkšienė, V., Dvorak, J., Burbulytė-Tsiskarishvili, G. (2018). Sustainability and Sustainability Marketing in Competing for the Title of European Capital of Culture. Organizacija, Vol. 51 (1), p. 66-78 https://www.degruyter.com/downloadpdf/j/orga.2018.51.issue-1/orga-2018-0005/orga-2018-0005.pdf</ref>.
Idėja įgyvendinta [[1985]] metais tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkuri iniciatyva – Europos Sąjungos Ministrų Taryba oficialiai patvirtino programą „Europos kultūros sostinės“. ES programa „Europos kultūros sostinė“ siekia puoselėti bendrąsias [[kultūra|kultūros]] vertybes ir padėti išlaikyti tradicines šalių narių kultūras bei didinti jų žinomumą. Kultūros sostinių yra reikalaujama integruoti [[programa|programos]] veiklas į ilgalaikes [[miestas|miestų]] [[strategija|strategijas]], kurios (remiantis darnumo siekiu) turėtų būti [[darnusis vystymasis|darnios plėtros]] strategijomis. Tokiu būdu per kultūros sostinės programą taip pat turėtų būti skleidžiamos darnumo idėjos, kurios galėtų prisidėti, keičiant žmonių vertybines nuostatas, įsitikinimus ir [[elgsena|elgseną]]<ref>[https://content.sciendo.com/view/journals/orga/51/1/article-p66.xml?language=en Burkšienė, V., Dvorak, J., Burbulytė-Tsiskarishvili, G. (2018). Sustainability and Sustainability Marketing in Competing for the Title of European Capital of Culture. Organizacija, Vol. 51 (1), p. 66-78]</ref>.


Iš [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] [[Vilnius]] buvo [[Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009|2009 m. Europos kultūros sostine]], [[2011]] m. – [[Talinas]], [[2014]] m. – [[Ryga]]. [[2017 m.|2017]] m. [[kovo 29]] d. [[Kaunas]] buvo išrinktas [[2022]] m. Europos kultūros sostine.
Iš [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybių]] [[Vilnius]] buvo [[Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009|2009 m. Europos kultūros sostine]], [[2011]] m. – [[Talinas]], [[2014]] m. – [[Ryga]]. [[2017 m.|2017]] m. [[kovo 29]] d. [[Kaunas]] buvo išrinktas [[2022]] m. Europos kultūros sostine.

17:33, 13 kovo 2021 versija

Europos kultūros sostinių žemėlapis

Europos kultūros sostinės statusas (iki 1999 m.: Europos kultūros miestas) – kasmet nuo 1985 m. suteikiamas bent vienam Europos miestui, nuo 2007 m. – dviem, nuo 2020 m. kas trejus metus – trims. Miestai priskiriami iš Europos Sąjungos, ELPA (EEE) ir iš ES šalių-kandidačių (tarp jų ir galimų).[1]

Idėja įgyvendinta 1985 metais tuometinės Graikijos kultūros ministrės Melinos Merkuri iniciatyva – Europos Sąjungos Ministrų Taryba oficialiai patvirtino programą „Europos kultūros sostinės“. ES programa „Europos kultūros sostinė“ siekia puoselėti bendrąsias kultūros vertybes ir padėti išlaikyti tradicines šalių narių kultūras bei didinti jų žinomumą. Kultūros sostinių yra reikalaujama integruoti programos veiklas į ilgalaikes miestų strategijas, kurios (remiantis darnumo siekiu) turėtų būti darnios plėtros strategijomis. Tokiu būdu per kultūros sostinės programą taip pat turėtų būti skleidžiamos darnumo idėjos, kurios galėtų prisidėti, keičiant žmonių vertybines nuostatas, įsitikinimus ir elgseną[2].

Baltijos valstybių Vilnius buvo 2009 m. Europos kultūros sostine, 2011 m. – Talinas, 2014 m. – Ryga. 2017 m. kovo 29 d. Kaunas buvo išrinktas 2022 m. Europos kultūros sostine.

Chronologija

Lietuvos banko 50 litų moneta, skirta Vilniui – 2009 m. Europos kultūros sostinei

Nuorodos

Šaltiniai

  1. „European Capitals of Culture 2020 to 2033 — A guide for cities preparing to bid“ (PDF). European Commission.
  2. Burkšienė, V., Dvorak, J., Burbulytė-Tsiskarishvili, G. (2018). Sustainability and Sustainability Marketing in Competing for the Title of European Capital of Culture. Organizacija, Vol. 51 (1), p. 66-78