Augalija: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 48: Eilutė 48:




== Šaltiniai ==
<references/>


== Taip pat skaitykite ==
* [[Biocenozė]]
* [[Biotopas]]





09:09, 11 kovo 2021 versija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Augalija – augalų bendrijų (fitocenozių) visuma, auganti tam tikrame Žemės regione arba teritorijoje, dažnai įskaitant ir jos dengiamą dirvožemio paviršių. Šis apibrėžimas yra bendro pobūdžio, neišskiriantis tariamame plote tarpstančių augalų taksonų, todėl skiriasi nuo termino “flora”, reiškiančio specifinės teritorijos augalų rūšių visumą.[1][2]

Mišrieji miškai yra Lietuvai būdingos klimatinio klimakso augalų bendrijos

Augalijos tipai

Kiekvienos gamtinės zonos augaliją galima priskirti vienam iš triejų tipų: zoninei, azoninei arba ekstrazoninei.

Zoninė augalija

Zoninę augaliją nulemia klimatas. Ten, kur pasireiškia sąlygos, tipiškai būdingos vienai ar kitai gamtinei zonai (temperatūra bei kritulių kiekis), susidaro to klimato sąlygas geriausiai atitinkančios brandžios augalų bendrijos (dar vadinamos klimatinio klimakso bendrijomis). Joms būdinga per amžius nekintanti rūšių sudėtis.

Lietuvos gamtinės zonos klimatinio klimakso augalų bendrijos yra mišrieji (plačialapių ir spygliuočių medžių) miškai.

Azoninė augalija

Grikių laukai - dirbtinė azoninės bendrijos pavyzdys

Augalų bendrijos, atitinkančios ne gamtinės zonos klimatą, bet tam tikros vietos (lokalias) sąlygas yra vadinamos azoninėmis – jos išskiriamos į natūralias arba dirbtines.

  • Natūralių azoninių bendrijų augavietes sąlygoja specifiški jų vietos veiksniai. Jos gali susidaryti vandens telkiniuose, pelkėse, įvairiuose smėlynuose, upių slėniuose ar kitose specifinėse augavietėse. Tokios bendrijos užima nedidelį plotą tarp bet kurios gamtinės zonos klimaksinių bendrijų ir yra vadinamos subklimaksinėmis.


  • Dirbtinės azoninės bendrijos susiformuoja žmogaus ūkinės veiklos dėka. Lietuvai būdingoje miškų zonoje jos įprastai susidaro pievose, dirbamuosiuose laukuose, priesodybinėse teritorijose. Dėl nuolat aktyvaus sukcesijos reiškinio, tokių bendrijų išlikimas visiškai priklauso nuo žmogaus

Ekstrazoninė augalija

Ekstrazonine augalija vadinamos gretimos zonos augalijos salelės, esančios kurios nors gamtinės zonos ribose (tai gali būti į miško zoną įsiterpę maži stepių augalijos plotai).[1]

Augalijos reikšmė ekosistemose

Augalija yra neatskiriama ekosistemų dalis. Norint suprasti jos įvairovę, augalų rūšių pasiskirstymą Žemėje, augaliją reikia tirti būtent šiame kontekste.[3]

Augalai nėra pasiskirstę tam tikroje teritorijoje atsitiktinai. Jie suformuoja tam tikrus rūšių kompleksus.[4] Visi augalo rūšies individai, kartu augantys viename plote, formuoja populiacijas. Atskirų rūšių populiacijos didesniame (nuo kelių kvadratinių metrų iki kv. kilometro) plote, augdamos vienos šalia kitų, sudaro bendrijas[3] (pastarąsias tiria fitosociologijos mokslo šaka).

Vertindami teritorijoje esančią augaliją, mokslininkai pirma nustato, kokio pobūdžio augalai joje tarpsta, kokių pasigendama. Tada vertinamas aptiktų rūšių populiacijų gausumas, kartais jas priskiriant funkcinėms, taksonominėms ar morfologinėms grupėms.[3] Tokių detalių tyrimų reikia todėl, kad visi ekosistemoje esantys organizmai yra susieti sudėtingais tarpusavio ryšiais.

Ekologijos svarba ekosistemose trejopa

Laumžirgis nėrimuisi išnaudoja buveinėje esančią augaliją
  • Didžiojoje Žemės sausumos dalyje (išskiriant tik dykumas, pasižyminčias ekstramaliomis temperatūromis) augalija labai akivaizdžiai reprezentuoja savo ekosistemą, todėl augalų rūšių paplitimo, įvairovės įvertinimas gali padėti suprasti, kokios kitos organizmų rūšys stebimoje aplinkoje dominuoja.
  • Gyvūnai ir kiti maistinių medžiagų patys pasigaminti negalintys organizmai (heterotrofai) priklauso nuo jų aplinkoje užaugančios augalijos biomasės. Dėl to, kad augalai fiksuoja Saulės šviesos energiją vykdydami fotosintezę, jie sudaro daugumos ekosistemų trofinių piramidžių pagrindą.[3]
  • Floristinė ir fizionominė augalų bendrijos struktūra kartu su kitais aplinkos veiksniais formuoja tam tikros buveinės aplinkos struktūrą, kuri lemia kitų organizmų (pvz., grybų, gyvūnų) pasiskirstymą teritorijoje.[4] Buveinėje organizmai gyvena, auga, dauginasi ir miršta.[3]

Augalijų mokslinių tyrimų reikšmė

Mokslinių tyrimų metu teritorijos gali būti įvertinamos pagal jose esančių natūralių buveinių, floros ir faunos įvairovę, atrastas saugomas ar retas rūšis. Ši informacija vertinga ruošiant rekomendacijas sprendimus priimantiems valstybės pareigūnams, siekiant užtikrinti tvarų ištirto ploto valdymą.[5]


Šaltiniai

  1. 1,0 1,1 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. - Vilnius.
  2. Burrows, Colin J. (1990). Processes of vegetation change. London: Unwin Hyman. p. 1. ISBN 978-0045800131.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Kent, M., 2012. Vegetation description and data analysis : a practical approach. 2nd ed, John Wiley & Sons Inc, United States. ISBN 978-0-471-49093-7
  4. 4,0 4,1 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir būdingosios jų rūšys. Vadovėlis. - Vilnius
  5. BALČIAUSKAS, L., AUGLYS, J., BALČIAUSKIENĖ, L., BALVOČIŪTĖ, J., BUDRYS, E., JUŠKAITIS, R., . . . ULEVIČIUS, A. (1997). BIODIVERSITY evaluation at the local Level: Methodological and Territorial aspects. Acta Zoologica Lituanica, 7(1), 50-108. doi:10.1080/13921657.1997.10541425

Taip pat skaitykite