Mirties slėnis (Kuršių nerija): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S -{{tvarkomas}}
Eilutė 1: Eilutė 1:
{{tvarkomas}}
'''Mirties slėnis''' – pilkųjų kopų masyvas [[Kuršių nerija|Kuršių nerijoje]], tarp [[Sklandytojų kopa|Sklandytojų]] ir [[Parnidžio kopa|Parnidžio]] kopų.
'''Mirties slėnis''' – pilkųjų kopų masyvas [[Kuršių nerija|Kuršių nerijoje]], tarp [[Sklandytojų kopa|Sklandytojų]] ir [[Parnidžio kopa|Parnidžio]] kopų.


== Istorija ==
== Istorija ==
Manoma, kad slėnyje [[XIX a.]] pabaigoje buvo [[1870]]–[[1871]] m. vykusio [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karo]] belaisvių prancūzų stovykla. Atsakomąją karo belaisvių stovyklą [[Nida|Nidoje]] [[1918]] m. leidinyje mini [[Klaipėda|Klaipėdos]] istorikas [[Johanesas Sembritzkis]], aprašydamas belaisvių prancūzų darbą tvirtinant Kuršių nerijos krantus. J. Sembritzkis paaiškina, jog ši stovykla įrengta nerijos smėlynuose kaip atsakas prancūzams, vokiečių belaisvių stovyklas įkūrusiems [[Alžyras|Alžyre]]. [[2001]] m. monografijoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ [[Jurgis Bučas]] tvirtina Mirties slėnyje buvus barakų miesteliui, kuriame gyveno {{val|12000|u=belaisvių}}. Neatlaikę karščio, epidemijų ir sunkaus darbo tvirtinant krantus bei apželdinant kopas belaisviai mirdavo dešimtimis, o jų kūnai buvo užkasami čia pat, smėlyje. J. Bučo leidinys [[2015]] m. sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje, o [[2016]] m. slėnyje apsilankė ambasadorius [[Philippe Jeantaud|Filipas Žanto]] ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas [[Alain Moulia|Alainas Mulia]]. Apsilankiusieji pabrėžė Mirties slėnio tyrimų svarbą, po dviejų metų išrūpino finansavimą archeologiniams tyrimams bei inicijavo archyvinės informacijos apie buvusią belaisvių stovyklą paieškas.<ref name="Nikitenka2018">[https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/mirties-slenis-sulauks-archeologu-desanto-1615624/ Mirties slėnis sulauks archeologų desanto]</ref> Tačiau archeologiniai tyrimai nebuvo atlikti, ir belaisvių stovyklos buvimo teorija lieka nepatvirtinta.<ref>[http://www.istidom.lt/2019/08/ar-mirties-slenyje-prie-nidos-is-tiesu.html Ar Mirties slėnyje prie Nidos iš tiesų siautė mirtis?]</ref>
Manoma, kad slėnyje [[XIX a.]] pabaigoje buvo [[1870]]–[[1871]] m. vykusio [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karo]] belaisvių prancūzų stovykla. Atsakomąją karo belaisvių stovyklą [[Nida|Nidoje]] [[1918]] m. leidinyje mini [[Klaipėda|Klaipėdos]] istorikas [[Johanesas Sembritzkis]], aprašydamas belaisvių prancūzų darbą tvirtinant Kuršių nerijos krantus. J. Sembritzkis paaiškina, jog ši stovykla įrengta nerijos smėlynuose kaip atsakas prancūzams, vokiečių belaisvių stovyklas įkūrusiems [[Alžyras|Alžyre]]. [[2001]] m. monografijoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ [[Jurgis Bučas]] tvirtina Mirties slėnyje buvus barakų miesteliui, kuriame gyveno {{val|12000|u=belaisvių}}. Neatlaikę karščio, epidemijų ir sunkaus darbo tvirtinant krantus bei apželdinant kopas belaisviai mirdavo dešimtimis, o jų kūnai buvo užkasami čia pat, smėlyje. J. Bučo leidinys [[2015]] m. sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje, o [[2016]] m. slėnyje apsilankė ambasadorius [[Philippe Jeantaud|Filipas Žanto]] ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas [[Alain Moulia|Alainas Mulia]]. Apsilankiusieji pabrėžė Mirties slėnio tyrimų svarbą, po dviejų metų išrūpino finansavimą archeologiniams tyrimams bei inicijavo archyvinės informacijos apie buvusią belaisvių stovyklą paieškas.<ref name="Nikitenka2018">[https://www.ve.lt/naujienos/lietuva/vakaru-lietuva/mirties-slenis-sulauks-archeologu-desanto-1615624/ Mirties slėnis sulauks archeologų desanto]</ref> Tačiau archeologiniai tyrimai nebuvo atlikti, ir belaisvių stovyklos buvimo teorija liko nepatvirtinta.<ref>[http://www.istidom.lt/2019/08/ar-mirties-slenyje-prie-nidos-is-tiesu.html Ar Mirties slėnyje prie Nidos iš tiesų siautė mirtis?]</ref>


== Šaltiniai ==
== Šaltiniai ==

08:01, 3 kovo 2021 versija

Mirties slėnis – pilkųjų kopų masyvas Kuršių nerijoje, tarp Sklandytojų ir Parnidžio kopų.

Istorija

Manoma, kad slėnyje XIX a. pabaigoje buvo 18701871 m. vykusio Prancūzijos-Prūsijos karo belaisvių prancūzų stovykla. Atsakomąją karo belaisvių stovyklą Nidoje 1918 m. leidinyje mini Klaipėdos istorikas Johanesas Sembritzkis, aprašydamas belaisvių prancūzų darbą tvirtinant Kuršių nerijos krantus. J. Sembritzkis paaiškina, jog ši stovykla įrengta nerijos smėlynuose kaip atsakas prancūzams, vokiečių belaisvių stovyklas įkūrusiems Alžyre. 2001 m. monografijoje „Kuršių nerijos nacionalinis parkas“ Jurgis Bučas tvirtina Mirties slėnyje buvus barakų miesteliui, kuriame gyveno 12000 belaisvių. Neatlaikę karščio, epidemijų ir sunkaus darbo tvirtinant krantus bei apželdinant kopas belaisviai mirdavo dešimtimis, o jų kūnai buvo užkasami čia pat, smėlyje. J. Bučo leidinys 2015 m. sudomino Prancūzijos ambasadą Lietuvoje, o 2016 m. slėnyje apsilankė ambasadorius Filipas Žanto ir gynybos atašė pulkininkas leitenantas Alainas Mulia. Apsilankiusieji pabrėžė Mirties slėnio tyrimų svarbą, po dviejų metų išrūpino finansavimą archeologiniams tyrimams bei inicijavo archyvinės informacijos apie buvusią belaisvių stovyklą paieškas.[1] Tačiau archeologiniai tyrimai nebuvo atlikti, ir belaisvių stovyklos buvimo teorija liko nepatvirtinta.[2]

Šaltiniai