Kuršių kilmingieji: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

08:35, 24 vasario 2021 versija

Kuršių kilmingieji arba kuršių karaliai, (vokiečių žemaičių: Cursken konyngh, latv. Kuršu ķoniņi) – kuršių diduomenės palikuoniai, gyvenę Kuršo laisvuosiuose 7 kaimuose – Kiuonincieme, Kalėjcieme, Plikiuose, Ziemelcieme (Turlavos valsčiuje), Dragūncieme (Rumbos valsčiuje), Viesalgcieme (Snėpelės valsčiuje) ir Sausgalcieme (Padurės valsčiuje), kurie kaip vasalai buvo pavaldūs Livonijos ordinui, iš kurio gavo feodų (lenų) raštus, už tarnybą Ordino kariuomenėje jiems buvo suteikta nemažai privilegijų ir žemės. Latviškas žodis ķoniņš yra senovinis žodis, kuris reiškė karalių – nuo žodžio ķēniņš, o šis kilęs nuo vokiečių žodžio Koenig.

2015 m. buvo išleista istoriko Agrio Dzenio knyga „Kuršo kilmingieji ir kiti feodai Vakarų Latvijoje“,^[1]^[2] o 2019 m. – autorių straipsnių rinkinys^[3]. Lietuvoje kuršių kilmingieji XV–XVII a. perėjo į bajorų luomą, dažniausiai gyveno bajorkaimiuose. Lietuvoje šis klausimas išsamiai dar nėra tyrinėtas.

Kilmė

Apie kuršių kilmingųjų kilmę nėra išlikę rašytinių šaltinių duomenų. Tačiau kuršių kilmingųjų giminių palikuonis galima laikyti senų vietinių kilmingųjų giminių paveldėtojais. Eiliuotoje Livonijos kronikoje minimi kuršių kilmingieji vasalai, dalyvavę XIII a. Livonijos ordino kryžiaus žygiuose prieš žemaičius, lietuvius ir žiemgalius. XVI a. pradžioje minimi kuršių kariai, dalyvavę Ordino kariuomenės žygiuose prieš Maskvos didžiąją kunigaikštystę. Notaras Johanas Reneris iš Brėmeno, 1556–1561 m. Livonijos karo metu gyvenęs Kurše, „kuršių kilminguosius“ laikė pagonių senųjų kuršių kilmingųjų palikuoniais, kuriems Ordinas po sukilimo numalšinimo paliko valdyti tėvų žemę:

[...] Tuomet žemės liko be valdovų, tačiau Kurše amžiams liko viena šeima, kurią jie vadino kuršių karaliais, kai Vokiečių ordinas užkariavo kraštą, tuomet kuršių karalius (kuris buvo paprastas valstietis, bet iš senos giminės) liko laisvas nuo lažo, tik karo metu jis kartu su kuržemiečiais ir karo vadu turėjo vykti su vėliava, kurioje vaizduojamas liūtas iš senovinio Kuršo kunigaikštystės herbo.^[4]

K. A. Kitneris 1791 m. rašė, kad kuršių kilmingieji esą išdavė savo gentainius ir taip padėjo Vokiečių ordinui, už ką Kuldygos komtūras jiems suteikė nuosavybės teises į savo tėvų žemę.^[5]

Statusas Livonijos ordine

Daugiausia Ordinas skirdavo mažus žemės plotus – apie 1 žagrės arba apie 200 ha dydžio. Iki pat 1550 m. vasalui niekada nebuvo suteiktos teisės į valstiečius, kurie gyveno feodo žemėje. Pagrindinė vasalo pareiga buvo karinė tarnyba, todėl kuršių kilminguosius viduramžiais galima laikyti profesionaliais kariais. Vasalai (vietiniai bajorai) ir valstiečių sargybiniai sudarė daugiau nei du trečdalius Ordino kariuomenės. XIV a. viduryje, sprendžiant iš negausių šaltinių, mažiausiai 11 iš 30 Kuldygos komtūrijos vasalų buvo vietinės kilmės. Manoma, kad per tą laiką kuršių vasalų buvo gerokai daugiau, nes krikšto metu daugeliui buvo suteikti vokiški ar lotyniški vardai. Kalbant apie visuomeninį statusą, šie vasalai buvo tarp Ordino brolių ir laisvųjų valstiečių ir priklausė vidurinei klasei, nes jie nuo seno buvo vietos kilmingųjų palikuoniai.

Feodo gavėjas – vasalas ir jo teisėti įpėdiniai galėjo juo naudotis tiek, kiek jis atliko vasalo pareigas. Dažniausiai tai buvo karo tarnyba su savo žirgu ir ginklais Ordino lengvojoje kavalerijoje, be to dažnai reikėjo atlikti ir kitas pareigas – vertėjauti, eiti pasiuntinio, raštininko, dvaro valdytojo pareigas, atlikti amatininkų darbus – kalvio, raitelio, staliaus, virėjo.

Seniausią feodą Plikiuose 1320 m. Ordino magistras Gerhardas fon Jorkė paskyrė kuršių kilmingajam Tontegodei. Aukščiausią pripažinimą iš Ordino vadovybės pelnė Andrejus Penikis, kuris feodo rašte pavadintas „kuršių kiuoniniu“ arba „kuršių karaliumi“, kuriam 1504 m. rugpjūčio 23 d. magistras Valteris fon Pletenbergas po laimėto Smolino mūšio "už ištikimą tarnybą, kurią jis atliko mums ir mūsų Ordinui nesenose kovose Rusioje“, paskyrė žagrės dydžio (200 ha) žemės sklypą su pieva šalia senųjų feodų, taip pat suteikė teisę statytis vandens malūną ant upelio, įtekančio į Ryvos upę.

Kuršių kilmingųjų laidosenos papročius XV a. pradžioje aprašė šveicarų keliautojas Žilberas de Lanua, o 1586 m. medžiokles šventuose miškeliuose ir jų metu vykusias puotas – Reinholdas Lubenavas.

Livonijos laikotarpiu kuršių kilmingieji buvo tiesiogiai pavaldūs Kuldygos komtūrui, jie nepriklausė jokiai dvaro administracinei ar teisminei valdžiai. Skirtingai nei dvarininkai, jie neturėjo baudžiauninkų, tačiau, kaip ir vokiečių baronai, jie turėjo bitininkystės, medžioklės ir žvejybos teises, kaip teisėti didikų palikuoniai. Mirus šeimos galvai ūkį su žeme paveldėdavo sūnus. Be to, šie kilmingieji taip pat turėjo tam tikrų privilegijų Lipaikių bažnyčioje, kurios languose buvo sudėti vitražiniai herbai (pavyzdžiui, vaizduojamas Kiuoninciemo raitelis ant žirgo, su plunksna ant skrybėlės, su kalaviju prie šono, pistoletu ant balno ir plazdančia vėliava prie dešinės kojos su užrašu: "Kuršių kiuoninių herbas, 1664 m.“), taip pat šie kilmingieji dovanojo bažnyčiai ir varpą. Ant varpo pavaizduota medžioklės scena, kur jo aukotojai (kuršių kilmingieji) vilki įprastais drabužiais, sėdi ant arklių, rankose už pavadėlio laiko šunis ir ietis, vejasi kiškius ir vilkus.

Sūnūs, kaip įpėdiniai, žmonas imdavo tik iš savo kilmingųjų tarpo (Lipaikių bažnyčios kunigas Karlas Heinsiusas 1761 m. teigia neatsimenąs, kad kuršių kilmingieji „būtų vedę žemdirbių ar baudžiauninkų dukras“), o tuo tarpu dukros tekėjo už pakankamai pasiturinčių valstiečių. Taip pat šie kilmingieji turėjo privilegiją, pagal kurią savo tarpe tuokiantis nereikėjo imti santuokos sakramento bažnyčioje, pakako tiesiog informuoti apie tai kunigą ir tokiu būdu buvo paskelbiama apie įvykusias jungtuves. Visi šie požymiai liudija apie kuršių kilmingųjų kilmę ir teises, kurias jie turėjo Livonijos laikotarpiu.

Livonijos vietinių kilmingųjų sluoksnio nykimas

Ilgiausiai Livonijos konfederacijos vietos kilmingųjų sluoksnio nykimo procesas tęsėsi Ordino valdose, kur vietiniai vasalai minimi dar XV–XVI a. Aktyviausiai savo teises gynė kuršių kilmingieji XVII–XVIII a. ir net XIX a.

Kodėl sunyko vietos kilmingųjų feodai? Visų pirma, Ordinas kai kuriais atvejais juos smukdė. Tačiau nežiūrint to, Rygos arkivyskupas bei Ordinas vietinius vasalus laikė patikimesniais nei galingesnių vokiečių šeimų, kuriems vietos kilmingieji turėjo sudaryti rimtą atsvarą. Vokiečių kilmingieji vietinius laikė nepakankamai kilmingais ir lygiais sau ir, jų supratimu, vasalais galėjo būti tik tie kilmingieji, kuriuos vokiečiai vadino tiesiog riteriais (Ritter).

Kovoje dėl Livonijos konfederacijos galingiausiojo padėties tarp Rygos arkivyskupo ir Livonijos ordino iš vienos pusės, o iš kitos – tarp vokiečių ir vietos kilmingųjų vasalų, XIV a. antrojoje pusėje prieš savo galingus vasalus pralaimėjo Rygos arkivyskupas. Livonijos ordino Vidžemės teritorijoje vietiniai vasalai feodų teises išsaugojo ilgiau – iki XV a. pabaigos, nes vokiečių vasalų įtaką ypač ribojo Livonijos ordino magistras. Tačiau magistras vardan valstybės reikalų ilgainiui turėjo paaukoti juos tam, kad apgintų vokiečių vasalų sluoksnio interesus. Tik Kurše ir Žiemgaloje, kur Ordinas turėjo visą valdžią – valstybės interesai nebuvo paaukoti vardan stambiųjų vokiečių vasalų interesų.

Kita dalis vietos kilmės vasalų tam, kad išsaugoti savo teises – suvokietėjo. Pavyzdžiui, 1447 m. Hionekė Hincė feodą gavo pagal lyvių teisyną, o jau XVII a. jie visiškai suvokietėjo. Nors vokiečių baronų pavardė Gayle yra baltiškos kilmės, tačiau ši kuršių giminė greit suvokietėjo. Tad pavardžių vietinės formos vėlesniais laikais nebeliudijo apie vietinių priklausomybę ne vokiečių baronų sluoksniui.

Vokietėjimo procesą greitino ir mišrios santuokos. Pavyzdžiui, yra žinomos kuršių vasalo Dumpjato (Dumpiat) šeimos sūnų ir dukrų mišrios santuokos XVI a., kurių pasekoje ši šeima 1895 m. buvo įtraukta į vokiečių kilmingųjų registrą.

Antra dalis prarado feodus nesant vyriškos linijos palikuonių, nes feodus galėjo paveldėti tik sūnūs.

Trečioji dalis vietinių vasalų tiesiog pasitraukė į Lietuvą, tačiau tam nušviesti ypač trūksta rašytinių šaltinių ir jų tyrimų.

Kuršių kilmingųjų prarastos privilegijos

1570 m. birželio 20 d. kunigaikštis Gothardas Ketleris pasirašė Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystės „kilmingųjų privilegiją“. Šio dokumento 6 straipsnis skelbė Kuršo feodų alodifikavimą, kai jie tapo privačia ir paveldima nuosavybe, kurią buvo galima laisvai įkeisti, pirkti ir parduoti. Alodifikacija galiojo ir latvių vasalų feodams, tačiau praktiškai ji nebuvo įgyvendinta.

Pagal 1617 m. priimtus Kuršo įstatus įstatymų leidybos ir vykdomoji valdžia Kuršo ir Žiemgalos Kunigaikštystėje atiteko baronams. Tik jie galėjo tapti kunigaikščio patarėjais ir vyriausiaisiais administratoriais – pilių viršininkais, taip pat ir Kuršo landtago nariais. Kuršių kilmingieji palaipsniui prarado privilegijas, tačiau išlaikė laisvųjų statusą. Didžiojo Šiaurės karo metu 1706 m. šie kilmingieji pradėjo mokėti žemės mokestį (apie 80 talerių į metus). 1711 m.. jie buvo įrašyti į Kuldygos valstybinio dvaro inventorių ir prilyginti paprastiems žmonėms, pradėta iš jų reikalauti eiti lažą, tačiau mažesnį nei baudžiauninkams.

Vienas kuršių kilmingųjų kaimas savaitei siuntė vieną darbininką, patys spręsdavo kuris eis. Jie taip pat turėjo vykti į pastotes: su vežimu važiuoti į miestą, vežti prekes pirmyn ir atgal, rąstus, taip pat dalyvauti statant klebonijas (nors tai nebuvo užfiksuota tarp jų pareigų).

Prarastas teises ir privilegijas kuršių kilmingieji iš dalies atgavo, kai Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė buvo įjungta į Rusijos imperiją. 1854 m. pripažinta, kad jie nėra baudžiauninkai ir dvaras neturi teisės jų versti eiti lažą. Tačiau kuršių kilmingieji nebuvo prilyginti Kuršo baronams. Latvijos agrarinė reforma iš pradžių nelietė kuršių kilmingųjų, tačiau 1929 m. Saeimos priimtu įstatymu jų žemės taip pat buvo išdalintos į vienkiemius (iki tol šių kilmingųjų žemė buvo išmatuota "šniūrais“).

Kuršių kilmingųjų giminės

Tontegodų giminė
Penikių giminė
Sirkantų giminė
Šmėdinių giminė
Vidinių giminė
Bartoltų giminė
Dragūnų giminė
Kalėjų (Kalvių) giminė
Krėkių giminė
Bergholcų giminė
Grinbergų giminė
Snėpelių giminė

Išnašos

↑ Baiba Kušķe. «No sendienām līdz mūsdienām – 15 gadus tapušajā monogrāfijā par ķoniņiem». Lsm.lv, 2014-12-23. Nuoroda tikrinta 2016-11-5.
↑ Agris Dzenis, Kuršu ķoniņi un citi lēņavīri Rietumlatvijā: septiņsimt gadus ilga brīvības saglabāšanas pieredze, Rīga: Domas spēks, 2014.
↑ Kuršu ķoniņi cauri paaudzēm / sudarytoja Inita Peniķe; mokslinė redaktorė Janīna Kursīte; dailininkas Andris Lamsters; literatūrinė redaktore Ina Eglīte; tekstas: J. Kursīte, A. Dzenis, L. Peniķe. Rīga: Madris, 2019.
↑ Johann Renners Livländische Historien und die jüngere livländische Reimchronik, Theil 1, (nach dem Handschrift in der Staats- und Universitätsbibliothek Bremen) hrsg. von Konstantin Höhlbaum, Göttingen 1872: Do bleven de lande sonder koninge, doch is alle tidt dar na in Curlandt ein hoevet gebleven, welchen se den Curischen koning nomeden, und als de Dudesche orden dat lant under sich gebracht, blef de Curische koning (so doch ein blick buhr was, averst dennoch van oldem stammen entspraten) frig van aller schattinge, moste averst darjegen in kriges tiden dem hermester folgen mit den Curlanders und foerde de fane, dar inne stundt ein louwe, so des koningrickes in Curlant wapen van oldings her gewesen.
↑ Māris Mičerevskis. «Kuršu ķoniņu dzimtas saglabājušās līdz mūsu dienām?». Apollo, 2005-12-06. Archyvuota 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2015-09-24.

Nuorodos

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

[1] Baiba Kušķe. «No sendienām līdz mūsdienām – 15 gadus tapušajā monogrāfijā par ķoniņiem». Lsm.lv, 2014-12-23. Nuoroda tikrinta 2016-11-5.

[:1-2] Agris Dzenis, Kuršu ķoniņi un citi lēņavīri Rietumlatvijā: septiņsimt gadus ilga brīvības saglabāšanas pieredze, Rīga: Domas spēks, 2014.

[3] Kuršu ķoniņi cauri paaudzēm / sudarytoja Inita Peniķe; mokslinė redaktorė Janīna Kursīte; dailininkas Andris Lamsters; literatūrinė redaktore Ina Eglīte; tekstas: J. Kursīte, A. Dzenis, L. Peniķe. Rīga: Madris, 2019.

[4] Johann Renners Livländische Historien und die jüngere livländische Reimchronik, Theil 1, (nach dem Handschrift in der Staats- und Universitätsbibliothek Bremen) hrsg. von Konstantin Höhlbaum, Göttingen 1872: Do bleven de lande sonder koninge, doch is alle tidt dar na in Curlandt ein hoevet gebleven, welchen se den Curischen koning nomeden, und als de Dudesche orden dat lant under sich gebracht, blef de Curische koning (so doch ein blick buhr was, averst dennoch van oldem stammen entspraten) frig van aller schattinge, moste averst darjegen in kriges tiden dem hermester folgen mit den Curlanders und foerde de fane, dar inne stundt ein louwe, so des koningrickes in Curlant wapen van oldings her gewesen.

[5] Māris Mičerevskis. «Kuršu ķoniņu dzimtas saglabājušās līdz mūsu dienām?». Apollo, 2005-12-06. Archyvuota 2015-04-02. Nuoroda tikrinta 2015-09-24.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

@@ Eilutė 77: / Eilutė 77: @@
 * [https://web.archive.org/web/20080521005619/http://apslepta-vesture.blogiem.lv/2008/05/17/18926.html Dzenis A. Kuršių kilminųjų kelias laike ir erdvėje. 1 dalis] {{Lv icon}}
 * [https://web.archive.org/web/20080521165950/http://apslepta-vesture.blogiem.lv/2008/05/17/18927.html Dzenis A. Kuršių kilmingųjų kelias laike ir erdvėje. 2 dalis] {{Lv icon}}
+{{SavStr}}
 [[Kategorija:Livonija]]
 [[Kategorija:Kuršo hercogystė]]