Albert Camus: Skirtumas tarp puslapio versijų

Keisti nuorodas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Naršyti istoriją interaktyviai
← Prieš tai darytas keitimasKitas pakeitimas →
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
VizualusVikitekstas
Universitetas, pirmi kūriniai
Papildyta biografija
Eilutė 40: Eilutė 40:
Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.<ref name=":0" /> Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.<ref name=":1" /> 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.<ref name=":2">Cruickshank, John. [https://www.britannica.com/biography/Albert-Camus Albert Camus]. [https://www.britannica.com Encyclopedia Britannica], 2021 m. sausio 1 d. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]</ref> Jau mokykloje susidomėjo [[filosofija]]. Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.<ref name=":3">Čepinskienė, Galina. [https://www.vle.lt/straipsnis/albert-camus/ Albert Camus]. [https://www.vle.lt Visuotinė lietuvių enciklopedija] – 2002. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]</ref> Jo diplominis darbas buvo – „[[Neoplatonizmas]] ir krikščioniškoji mintis“.<ref name=":0" />
Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.<ref name=":0" /> Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.<ref name=":1" /> 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.<ref name=":2">Cruickshank, John. [https://www.britannica.com/biography/Albert-Camus Albert Camus]. [https://www.britannica.com Encyclopedia Britannica], 2021 m. sausio 1 d. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]</ref> Jau mokykloje susidomėjo [[filosofija]]. Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.<ref name=":3">Čepinskienė, Galina. [https://www.vle.lt/straipsnis/albert-camus/ Albert Camus]. [https://www.vle.lt Visuotinė lietuvių enciklopedija] – 2002. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]</ref> Jo diplominis darbas buvo – „[[Neoplatonizmas]] ir krikščioniškoji mintis“.<ref name=":0" />


1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus išsiskyrė. 1934-1935 A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet greitai nusivylė jos ideologija ir buvo pašalintas iš partijos narių.<ref name=":1" /> 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais Įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.<ref name=":2" />
1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus išsiskyrė. 1934-1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet greitai nusivylė jos ideologija ir buvo pašalintas iš partijos narių.<ref name=":1" /> 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais Įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.<ref name=":2" />


1937 m. buvo išleistas A. Camus penkių esė rinkinys Išvirkščioji ir geroji pusės (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.<ref name=":2" /> 1938 m. išleistas antras esė rinkinys - Jungtuvės (Noces), pastarosiose esė aprašomi Alžyro gamtos vaizdai.<ref name=":2" /> Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.<ref name=":1" />
1937 m. buvo išleistas A. Camus penkių esė rinkinys Išvirkščioji ir geroji pusės (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.<ref name=":2" /> 1938 m. išleistas antras esė rinkinys - Jungtuvės (Noces), pastarosiose esė aprašomi Alžyro gamtos vaizdai.<ref name=":2" /> Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.<ref name=":1" />


1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę - Kaligula (pirmą kartą pastatyta 1945 m.).<ref name=":3" /> Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.<ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 163 p.; Simpson, David. [https://iep.utm.edu/camus/#SH4a Albert Camus]. [https://iep.utm.edu Internet Encyclopedia of Philosophy]. [Žiūrėta 2021 m. vasario 15 d.]</ref>
1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę - Kaligula (pirmą kartą pastatyta 1945 m.).<ref name=":3" /> Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.<ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 163 p.</ref><ref name=":1" />


Nuo 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu Alger républicain.<ref name=":3" /> Šiam laikraščiui A. Camus rašė įvairaus pobūdžio straipsnių, jame paskelbė ir liaupsinančią J. P. Sartre’o romano Šleikštulys (La Nausée) apžvalgą.<ref name=":0" /> Po A. Camus žurnalistinių reportažų apie musulmonų Kabilijoje engimą jis buvo priverstas išvykti iš Alžyro.<ref name=":0" /><ref name=":2" />
Savo jaunystės laikus, kai mokėsi licėjuje, A. Kamiu aprašė autobiografinėje knygoje „Pirmasis žmogus“ (''Le Premier Homme''), kurios rankraštis buvo rastas automobilyje, kuriuo važiuodamas žuvo avarijoje [[1960]] m. [[sausio 4]] d.


=== '''Kūrybinė viršūnė ir gyvenimas Paryžiuje''' ===
[[1938]] m. persikėlė gyventi į [[Prancūzija|Prancūziją]]. Per karą dalyvavo Prancūzijos Pasipriešinimo judėjime. Tada sutiko [[Žanas Polis Sartras|Žaną Polį Sartrą]], su kuriuo užsimezgė artima draugystė. [[1944]]–[[1947]] m. redagavo kartu įsteigtą pogrindinį laikraštį „Combat“. Vėliau jų keliai [[1951]] m. išsiskyrė dėl Sartro [[komunizmas|komunistinių]] pažiūrų.
1940 m. A. Camus atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje Paris-Soir. Netrukus, tuo metu, kai vokiečiai pradėjo artintis prie Paryžiaus, jis spruko iš sostinės ir apsigyveno [[Lionas|Lione]]. Ten 1940 m. gruodžio 3 d. vedė Francine Faure, su ja grįžo į Alžyrą ([[Oranas|Oraną]]).<ref name=":1" /> Alžyre A. Camus dirbo mokytoju, bet dėl tuberkuliozės suaštrėjimo gydytojų siūlymu persikėlė į Prancūzijos [[Alpės|Alpes]].


1942 m. A. Camus grįžo į Paryžių, Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje Combat (1944-1947 m.).<ref name=":1" /> Paryžiuje A. Camus susidraugavo su Jean'u Paul'u Sartre, kuris taip pat dirbo laikraštyje Combat.<ref name=":3" /> Šiuo laikotarpiu A. Camus prisijungė prie Gallimard Publishing kaip redaktorius (pastarąją poziciją išlaikė iki pat mirties).<ref name=":1" />
[[1957]] m. už kūrybą gavo [[Nobelio premija|Nobelio premiją]].


1942 m. A. Camus paskelbė prieš karą pradėtą rašyti romaną [[Svetimas (romanas)|Svetimas]] ir esė Sizifo mitas. Esė Sizifo mitas rašytojas nagrinėja absurdo idėją, lygindamas gyvenimą su Sizifo darbu, svarsto savižudybės galimybę.<ref name=":1" /><ref name=":2" /> Tačiau galiausiai autorius atmeta suicidą kaip nepriimtiną.<ref name=":1" /> Romanas Svetimas laikomas Sizifo mito ir absurdo idėjos literatūrine iliustracija.<ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 160 p.</ref> Šiame romane kalbama apie visuomenės ir tarnautojo Meursault susvetimėjimą.<ref name=":2" /><ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 162 p.</ref> Meursault be rimtos priežasties nužudo arabą ir nuteisiamas myriop ne tiek dėl įvykdytos žmogžudystės, kiek dėl to, kad neatitinka visuomenės elgesio normų (neverkė motinos laidotuvėse, kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje ir mylėjosi, bendravo su įtartinais asmenimis).<ref name=":2" /><ref name=":1" /><ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 161 p.</ref>
1960 m. sausio 4 d. žuvo autoavarijoje.

Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona Francine Faure, 1945 m. jiems gimė dvyniai: Jean ir Catherine.<ref name=":0" />

1947 m. buvo išleistas romanas Maras (La Peste). Šis kūrinys - tai tikroviškas maro epidemijos aprašymas, pateiktas fikcinio įvykių liudytojo.<ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.</ref> Maras šiame kūrinyje interpretuojamas įvairiai, yra nuomonių, kad jis simbolizuoja karą, mirtį, blogį apskritai.<ref name=":4">Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 447 p. </ref><ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.</ref> Šis romanas iliustruoja A. Camus metafizinio ir moralinio “maišto” idėją; bendras pasipriešinimas marui yra viena iš maišto formų, toks maištas sustiprina žmogiškąjį solidarumą kovoje su blogiu ir sukuria prasmę absurdo akivaizdoje.<ref name=":2" /><ref>Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 448 p.</ref><ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 166 p.</ref> Kaip pripažino pats autorius pokalbyje su Roland’u Barthes’u, romanu siekta alegoriškai pavaizduoti prancūzų rezistencijos istoriją karo metu.<ref name=":4" />

1951 m. išleista esė Maištaujantis žmogus (L’Homme révolté). Šioje esė autorius teigia, kad moralinis maištas neišvengiamas norint gyventi autentiškai, tačiau politinio smurto ir terorizmo pateisinti negalima. Pastarajame darbe A. Camus kritikavo komunizmą ir dėl to susilaukė priešiškos daugelio kolegų reakcijos, po esė paskelbimo nutrūko ryšiai ir su J. P. Sartre’u.<ref name=":1" />

1956 m. išleistas A. Camus romanas Krytis. Šis kūrinys - buvusio advokato Jean’o-Baptiste’o Clamence’o monologas neįvardytam pašnekovui ir, netiesiogiai - skaitytojui. Romanas vaizduoja advokato nuopolį, absurdo patirtį, kurios nutraukti nėra galimybių. Šioje situacijoje herojus nusprendžia kaltinti ir juodinti save.<ref>Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 168 p.</ref>

1957 m. spalio 17 d. A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją. Savo kalbą, pasakytą Nobelio premijos teikimo ceremonijoje, jis dedikavo mokytojui Louisui Germainui.<ref name=":0" /> Nobelio premija rašytojui buvo suteikta “už originalų, taupų ir tikrą talentą”.<ref>Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 446 p. </ref>

1960 m. sausio 4 d., kelyje tarp Senso ir Paryžiaus, vežamas draugo ir leidėjo Michel’io Gallimard’o, A. Camus žuvo autoavarijoje.<ref name=":5">Willsher, Kim. [https://www.theguardian.com/books/2011/aug/07/albert-camus-killed-by-kgb Albert Camus might have been killed by the KGB for criticising the Soviet Union, claims newspaper]. The Guardian - 2011 m. rugpjūčio 7 d.</ref> Avariją patyrusiame automobilyje policija rado nebaigto A. Camus autobiografinio romano Pirmasis žmogus (Le premier homme) rankraštį, jame daug sąsajų su A. Camus vaikyste Alžyre.<ref name=":5" /> Yra nuomonių, kad jo mirtis buvo nulemta Sovietų Sąjungos KGB veiksmų.<ref>Flood, Alison. [https://www.theguardian.com/books/2019/dec/05/albert-camus-murdered-by-the-kgb-giovanni-catelli New book claims Albert Camus was murdered by the KGB.] The Guardian, 2019 gruodžio 5 d.</ref><ref name=":5" />


== Kūrybos bruožai ==
== Kūrybos bruožai ==

01:19, 21 vasario 2021 versija

Albert Camus
Vaizdas:Albert Camus2.jpg
Kamiu 1957 m.
Gimė 1913 m. lapkričio 7 d.
Dreanas (buv. Mondovi), Prancūzų Alžyras
Mirė 1960 m. sausio 4 d. (46 metai)
Vilblevenas, Burgundija, Prancūzija
Palaidotas (-a) Lurmareno kapinės, Vokliūzas
Tautybė prancūzas
Sutuoktinis (-ė) Simone Hie, Francine Faure
Religija -
Veikla filosofas, rašytojas, dramaturgas
Išsilavinimas filosofas
Alma mater Alžyro universitetas
Žymūs apdovanojimai

Nobelio literatūros premija

Vikiteka Albert Camus

Albert Camus (Alberas Kamiu, 1913 m. lapkričio 7 d. – 1960 m. sausio 4 d.) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, filosofas. Žymiausi jo kūriniai - romanai Svetimas (L’Étranger 1942), esė Sizifo mitas (Le Mythe de Sisyphe 1942), romanas Maras (La Peste 1947), esė Maištaujantis žmogus (L’Homme révolté 1951), romanas Krytis (La Chute 1956). Būdamas 44 metų, 1957 m., A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją ir tapo antras jauniausias Nobelio premijos laureatas.

Biografija

Ankstyvieji metai ir kūryba Alžyre

Albertas Camus gimė 1913 m. lapkričio 7 d. mieste Mondovi (šiuo metu Dreanas), Alžyre, Lucieno Camus ir Catherine Hélène Camus (Sintès) šeimoje. A. Camus tėvas Lucienas Camus buvo antros kartos alžyrietis, kurio tėvai atvyko į Alžyrą iš Elzaso (Prancūzija) 1871 m. A. Camus tėvas dirbo ūkio darbuotoju. A. Camus motina buvo atvykusi iš Maljorkos, ispanų kilmės.[1] A. Camus tėvas žuvo Pirmojo pasaulinio karo metu mūšyje prie Marnos, kai A. Camus nebuvo sulaukęs vienerių metų. Po tėvo mirties A. Camus, jo motina ir vyresnysis brolis Lucienas persikėlė į Alžyrą, kur jie apsigyveno kartu su A. Camus dėde ir močiute. A. Camus motina Catherine buvo neraštinga, iš dalies kurčia, turėjo kalbos defektą ir dirbo namų tvarkytoja bei gamyklos darbininke, kad išlaikytų šeimą.[2]

Nuo 1918 iki 1923 m. A. Camus lankė pradinę mokyklą.[1] Padedamas mokytojo Louiso Germaino, kuris įžvelgė berniuko talentą, 1923 m. A. Camus gavo stipendiją Alžyro licėjuje. Mokykloje A. Camus pradėjo aktyviai sportuoti, daug skaitė, išmoko anglų ir lotynų kalbas, susidomėjo teatru.[2] 1930 m. jam buvo nustatyta tuberkuliozė, nutraukusi A. Camus sportinę veiklą ir privertusi stabdyti mokslus; liga ne kartą atsinaujino ir vėlesniais metais.[3] Jau mokykloje susidomėjo filosofija. Nuo 1933 m. studijavo Alžyro universiteto Filosofijos fakultete, baigė jį 1936 m.[4] Jo diplominis darbas buvo – „Neoplatonizmas ir krikščioniškoji mintis“.[1]

1934 m. A. Camus vedė Simone Hié, netrukus išsiskyrė. 1934-1935 m. A. Camus trumpam buvo įstojęs į Alžyro komunistų partiją, bet greitai nusivylė jos ideologija ir buvo pašalintas iš partijos narių.[2] 1936 m. kartu su kitais jaunais intelektualais Įsteigė teatro trupę Théâtre du Travail (vėliau pervadinta į Théâtre de l’Equipe), dirbo joje kaip scenaristas, režisierius ir aktorius.[3]

1937 m. buvo išleistas A. Camus penkių esė rinkinys Išvirkščioji ir geroji pusės (L’Envers et l’Endroit), jose atsispindi ankstyvojo autoriaus gyvenimo etapo akimirkos, pateikti Camus motinos, močiutės ir dėdės portretai.[3] 1938 m. išleistas antras esė rinkinys - Jungtuvės (Noces), pastarosiose esė aprašomi Alžyro gamtos vaizdai.[3] Abu šie rinkiniai laikomi rašytojo vėlesnio pasaulėvaizdžio užuomazga.[2]

1938 m. A. Camus parašė savo pirmąją ir garsiausia laikomą pjesę - Kaligula (pirmą kartą pastatyta 1945 m.).[4] Pjesės pagrindinis herojus Romos imperatorius Kaligula maištauja prieš nusistovėjusias taisykles, vertybes ir beprasmybę, yra pasiruošęs sunaikinti tiek save, tiek viską aplinkui siekdamas visiškos laisvės.[5][2]

Nuo 1938 m. pradėjo bendradarbiauti su laikraščiu Alger républicain.[4] Šiam laikraščiui A. Camus rašė įvairaus pobūdžio straipsnių, jame paskelbė ir liaupsinančią J. P. Sartre’o romano Šleikštulys (La Nausée) apžvalgą.[1] Po A. Camus žurnalistinių reportažų apie musulmonų Kabilijoje engimą jis buvo priverstas išvykti iš Alžyro.[1][3]

Kūrybinė viršūnė ir gyvenimas Paryžiuje

1940 m. A. Camus atvyko į Paryžių ir pradėjo dirbti vyriausiuoju redaktoriumi laikraštyje Paris-Soir. Netrukus, tuo metu, kai vokiečiai pradėjo artintis prie Paryžiaus, jis spruko iš sostinės ir apsigyveno Lione. Ten 1940 m. gruodžio 3 d. vedė Francine Faure, su ja grįžo į Alžyrą (Oraną).[2] Alžyre A. Camus dirbo mokytoju, bet dėl tuberkuliozės suaštrėjimo gydytojų siūlymu persikėlė į Prancūzijos Alpes.

1942 m. A. Camus grįžo į Paryžių, Prancūzijos okupacijos metu buvo Prancūzijos pasipriešinimo judėjimo dalyvis, dirbo kaip vyriausiasis redaktorius Paryžiaus pogrindiniame laikraštyje Combat (1944-1947 m.).[2] Paryžiuje A. Camus susidraugavo su Jean'u Paul'u Sartre, kuris taip pat dirbo laikraštyje Combat.[4] Šiuo laikotarpiu A. Camus prisijungė prie Gallimard Publishing kaip redaktorius (pastarąją poziciją išlaikė iki pat mirties).[2]

1942 m. A. Camus paskelbė prieš karą pradėtą rašyti romaną Svetimas ir esė Sizifo mitas. Esė Sizifo mitas rašytojas nagrinėja absurdo idėją, lygindamas gyvenimą su Sizifo darbu, svarsto savižudybės galimybę.[2][3] Tačiau galiausiai autorius atmeta suicidą kaip nepriimtiną.[2] Romanas Svetimas laikomas Sizifo mito ir absurdo idėjos literatūrine iliustracija.[6] Šiame romane kalbama apie visuomenės ir tarnautojo Meursault susvetimėjimą.[3][7] Meursault be rimtos priežasties nužudo arabą ir nuteisiamas myriop ne tiek dėl įvykdytos žmogžudystės, kiek dėl to, kad neatitinka visuomenės elgesio normų (neverkė motinos laidotuvėse, kitą dieną po laidotuvių maudėsi jūroje ir mylėjosi, bendravo su įtartinais asmenimis).[3][2][8]

Pasibaigus karui, A. Camus toliau gyveno Paryžiuje su žmona Francine Faure, 1945 m. jiems gimė dvyniai: Jean ir Catherine.[1]

1947 m. buvo išleistas romanas Maras (La Peste). Šis kūrinys - tai tikroviškas maro epidemijos aprašymas, pateiktas fikcinio įvykių liudytojo.[9] Maras šiame kūrinyje interpretuojamas įvairiai, yra nuomonių, kad jis simbolizuoja karą, mirtį, blogį apskritai.[10][11] Šis romanas iliustruoja A. Camus metafizinio ir moralinio “maišto” idėją; bendras pasipriešinimas marui yra viena iš maišto formų, toks maištas sustiprina žmogiškąjį solidarumą kovoje su blogiu ir sukuria prasmę absurdo akivaizdoje.[3][12][13] Kaip pripažino pats autorius pokalbyje su Roland’u Barthes’u, romanu siekta alegoriškai pavaizduoti prancūzų rezistencijos istoriją karo metu.[10]

1951 m. išleista esė Maištaujantis žmogus (L’Homme révolté). Šioje esė autorius teigia, kad moralinis maištas neišvengiamas norint gyventi autentiškai, tačiau politinio smurto ir terorizmo pateisinti negalima. Pastarajame darbe A. Camus kritikavo komunizmą ir dėl to susilaukė priešiškos daugelio kolegų reakcijos, po esė paskelbimo nutrūko ryšiai ir su J. P. Sartre’u.[2]

1956 m. išleistas A. Camus romanas Krytis. Šis kūrinys - buvusio advokato Jean’o-Baptiste’o Clamence’o monologas neįvardytam pašnekovui ir, netiesiogiai - skaitytojui. Romanas vaizduoja advokato nuopolį, absurdo patirtį, kurios nutraukti nėra galimybių. Šioje situacijoje herojus nusprendžia kaltinti ir juodinti save.[14]

1957 m. spalio 17 d. A. Camus gavo Nobelio literatūros premiją. Savo kalbą, pasakytą Nobelio premijos teikimo ceremonijoje, jis dedikavo mokytojui Louisui Germainui.[1] Nobelio premija rašytojui buvo suteikta “už originalų, taupų ir tikrą talentą”.[15]

1960 m. sausio 4 d., kelyje tarp Senso ir Paryžiaus, vežamas draugo ir leidėjo Michel’io Gallimard’o, A. Camus žuvo autoavarijoje.[16] Avariją patyrusiame automobilyje policija rado nebaigto A. Camus autobiografinio romano Pirmasis žmogus (Le premier homme) rankraštį, jame daug sąsajų su A. Camus vaikyste Alžyre.[16] Yra nuomonių, kad jo mirtis buvo nulemta Sovietų Sąjungos KGB veiksmų.[17][16]

Kūrybos bruožai

Albero Kamiu antkapis

A. Kamiu savo kūryboje žmogaus gyvenimą traktuoja kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis savo ruožtu priešiškas, svetimas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui galima priešintis tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma – kūryba. Todėl pasak A. Kamiu, „Kūrėjo paskirtis tarnauti: tiesai ir laisvei“, nes tik suvokęs ir patyręs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

A. Kamiu atkreipia dėmesį į visuomenės normų ir įstatymų primetimą žmogui, pabrėžia buvimą savimi, peikdamas „atrodymą“, taip pat parodo, kad žmogus yra atsakingas už savo poelgius, atsakingas sau. Vienintelė žmogaus priedermė – meilė – tai tuo pačiu ir vienintelė paguoda pasaulyje, neturinčiame jokios aukštesnės prasmės (t. y. amžinojo gyvenimo, ruošimosi amžinajam gyvenimui – vienintelis rojus ir kartu pragaras yra čia ir dabar), nei švelnus artimo (esančio šalia ir brangaus) žmogaus žvilgsnis, apkabinimas.

A. Kamiu kūryboje labai svarbią vietą užima gamta (ypač jūra, Alžyras). A. Kamiu paprašius paminėti keletą pirmų pasitaikiusių žodžių, vienas iš jų buvo – jūra. A. Kamiu labai svarbi jungtis su gamta, tuo jis priartėja prie senosios graikiškosios tradicijos[reikalingas šaltinis].

Kūryba

  • Apybraižų rinkiniai: „Išvirkščioji ir geroji pusė“ (1939), „Jungtuvės“ (Les noces, 1938).
  • Filosofinės esė: „Sizifo mitas“ (1943), „Maištaujantis Žmogus“ (1951).
  • Pjesės: drama „Kaligula“ (1944), „Nesusipratimas“, „Apgulties padėtis“ (1948), „Teisieji“.
  • Novelių rinkinys: „Tremtis ir karalystė“ (1957).
  • Romanai: „Laiminga mirtis“ (1938), „Svetimas“ (1942), „Maras“ (1947), „Krytis“ (1956).

Šaltiniai

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Albert Camus. Encyclopédie Larousse en ligne. [Žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  2. ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 2,11 Simpson, David. Albert Camus. Internet Encyclopedia of Philosophy. [Žiūrėta 2021 m. vasario 15 d.]
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Cruickshank, John. Albert Camus. Encyclopedia Britannica, 2021 m. sausio 1 d. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  4. ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Čepinskienė, Galina. Albert Camus. Visuotinė lietuvių enciklopedija – 2002. [žiūrėta 2021 m. vasario 14 d.]
  5. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 163 p.
  6. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 160 p.
  7. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 162 p.
  8. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 161 p.
  9. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.
  10. ↑ 10,0 10,1 Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 447 p.
  11. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 164 p.
  12. ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 448 p.
  13. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 166 p.
  14. ↑ Dručkienė, Genovaitė. Albero Kamiu kūryba. XX amžiaus visuotinė literatūra: Straipsnių rinkinys. Sudarė Marija Aušrinė Pavilionienė. - Šviesa, 1992, 168 p.
  15. ↑ Venclova, Tomas. Dostojevskio mokinys. Pertrūkis tikrovėje. Straipsniai apie literatūrą ir kultūrą - Lietuviių literatūros ir tautosakos institutas, 2013, 446 p.
  16. ↑ 16,0 16,1 16,2 Willsher, Kim. Albert Camus might have been killed by the KGB for criticising the Soviet Union, claims newspaper. The Guardian - 2011 m. rugpjūčio 7 d.
  17. ↑ Flood, Alison. New book claims Albert Camus was murdered by the KGB. The Guardian, 2019 gruodžio 5 d.

Vikicitatos

Wikiquote logo
Wikiquote logo
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Albert_Camus&oldid=6196389"