Semantika: Skirtumas tarp puslapio versijų
| Eilutė 1: | Eilutė 1: | ||
'''Semantika''' ({{gr|semantikos}} 'reikšminis') ― šiuolaikinės [[Kalbotyra|kalbotyros]] šaka, tyrinėjanti kalbos vienetų reikšmes: [[Prozodija|prozodikos]] elementus, [[Morfema|morfemas]], [[Žodis|žodžius]], įvairius [[Žodžių junginys|žodžių junginius]], frazes, [[Sakinys|sakinius]], įvairias [[Diskursas|diskurso]] dalis ir kt.<ref name ="VLE">{{cite web|author=Aurelija Usonienė|date=2012-06-11|title=Semantika|url=https://www.vle.lt/straipsnis/semantika/|publisher=[[VLE]]|accessdate=2021-02-10}}</ref> |
'''Semantika''' ({{gr|σημαντικός|semantikos}} 'reikšminis') ― šiuolaikinės [[Kalbotyra|kalbotyros]] šaka, tyrinėjanti kalbos vienetų reikšmes: [[Prozodija|prozodikos]] elementus, [[Morfema|morfemas]], [[Žodis|žodžius]], įvairius [[Žodžių junginys|žodžių junginius]], frazes, [[Sakinys|sakinius]], įvairias [[Diskursas|diskurso]] dalis ir kt.<ref name ="VLE">{{cite web|author=Aurelija Usonienė|date=2012-06-11|title=Semantika|url=https://www.vle.lt/straipsnis/semantika/|publisher=[[VLE]]|accessdate=2021-02-10}}</ref> |
||
==Istorija== |
== Istorija == |
||
Sematika užsimezgė dar [[Antika|antikoje]], jos klausimus svarstė [[Aristotelis]] ir [[Platonas]], jie nagrinėjo formos ir reikšmės santykį, tačiau kaip kalbotyros mokslo šaka semantika iškilo [[XIX a.]] pabaigoje. Šiuolaikinės semantikos pradininku laikomas [[Prancūzai|prancūzų]] kalbininkas [[Michel Bréal|Mišelis Brealis]] ― [[1897]] |
Sematika užsimezgė dar [[Antika|antikoje]], jos klausimus svarstė [[Aristotelis]] ir [[Platonas]], jie nagrinėjo formos ir reikšmės santykį, tačiau kaip kalbotyros mokslo šaka semantika iškilo [[XIX a.]] pabaigoje. Šiuolaikinės semantikos pradininku laikomas [[Prancūzai|prancūzų]] kalbininkas [[Michel Bréal|Mišelis Brealis]] ― [[1897]] m. jis parašė knygą „Semantikos studijos“ („Essai de Sémantique“). Didelę įtaką semantikos sampratai padarė [[Ferdinand de Saussure|F. de Sosiūras]]. Semantikoje svarbiausia išsiaiškinti kalbos ženklus ir sintagminių (linijinių tarp kalbos vienetų jų eilėje) ryšių bei [[Paradigma (kalbotyra)|paradigminių]] ryšių ypatumus.<ref name = "VLE"/> |
||
Kaip brandi kalbotyros mokslo šaka semantika susiformavo [[XX a.]] antrojoje pusėje, minėtini [[Dwight Bolinger|D. Bolindžerio]], [[Wallace Chafe|V. Čeifo]], [[George Lakoff|Dž. Leikofo]] ir daugybės kitų [[Kalbotyra|kalbininkų]] darbai. Semantiką nagrinėjo ir lietuvių kalbininkai, tarp jų [[Algirdas Julius Greimas|A. J. Greimas]], [[Aloyzas Gudavičius|A. Gudavičius]], [[Evalda Jakaitienė|E. Jakaitienė]].<ref name = "VLE"/> |
Kaip brandi kalbotyros mokslo šaka semantika susiformavo [[XX a.]] antrojoje pusėje, minėtini [[Dwight Bolinger|D. Bolindžerio]], [[Wallace Chafe|V. Čeifo]], [[George Lakoff|Dž. Leikofo]] ir daugybės kitų [[Kalbotyra|kalbininkų]] darbai. Semantiką nagrinėjo ir lietuvių kalbininkai, tarp jų [[Algirdas Julius Greimas|A. J. Greimas]], [[Aloyzas Gudavičius|A. Gudavičius]], [[Evalda Jakaitienė|E. Jakaitienė]].<ref name = "VLE"/> |
||
==Semantikos kryptys== |
== Semantikos kryptys == |
||
Kalbotyroje reikšmės sąvoka komplikuota. Priešinama kalbinė reikšmė (ji priklauso tik nuo sisteminės kalbos vienetų ir ženklų reikšmės) ir pragmatinė (kalbėtojo suteikiama reikšmė ― kaip kalbos vienetai ir ženklai vartojami individualiu atveju). Lingvistinė semantika telkia dėmesį į kalbinę reikšmę.<ref name = "VLE"/> |
Kalbotyroje reikšmės sąvoka komplikuota. Priešinama kalbinė reikšmė (ji priklauso tik nuo sisteminės kalbos vienetų ir ženklų reikšmės) ir pragmatinė (kalbėtojo suteikiama reikšmė ― kaip kalbos vienetai ir ženklai vartojami individualiu atveju). Lingvistinė semantika telkia dėmesį į kalbinę reikšmę.<ref name = "VLE"/> |
||
Pasak kalbininkės [[Aurelija Usonienė|A. Usonienės]], išskiriamos tokios semantikos mokslo kryptys: tradicinė (deskriptyvioji), struktūrinė, generatyvinė, kognityvinė (tiria kalbinį patiriamo ar mąstomo pasaulio konceptualumą), kontrastyvinė (tiria tarpkalbinius ir tarpkultūrinius reikšmės ypatumus), freimų (tiria [[Prototipas|prototipinių]] koncepcinių schemų semantines struktūras), funkcinė, [[Logika|loginė]] (formalioji) ir jos naujoji šaka ― kompiuterinė (paremta [[Tekstynas|tekstynais]]) semantika.<ref name = "VLE"/> |
Pasak kalbininkės [[Aurelija Usonienė|A. Usonienės]], išskiriamos tokios semantikos mokslo kryptys: tradicinė (deskriptyvioji), struktūrinė, generatyvinė, kognityvinė (tiria kalbinį patiriamo ar mąstomo pasaulio konceptualumą), kontrastyvinė (tiria tarpkalbinius ir tarpkultūrinius reikšmės ypatumus), freimų (tiria [[Prototipas|prototipinių]] koncepcinių schemų semantines struktūras), funkcinė, [[Logika|loginė]] (formalioji) ir jos naujoji šaka ― kompiuterinė (paremta [[Tekstynas|tekstynais]]) semantika.<ref name = "VLE"/> |
||
==Išnašos== |
== Išnašos == |
||
{{išn}} |
{{išn}} |
||
[[Kategorija:Semantika]] |
[[Kategorija:Semantika]] |
||
14:29, 10 vasario 2021 versija
Semantika (gr. σημαντικός = semantikos 'reikšminis') ― šiuolaikinės kalbotyros šaka, tyrinėjanti kalbos vienetų reikšmes: prozodikos elementus, morfemas, žodžius, įvairius žodžių junginius, frazes, sakinius, įvairias diskurso dalis ir kt.[1]
Istorija
Sematika užsimezgė dar antikoje, jos klausimus svarstė Aristotelis ir Platonas, jie nagrinėjo formos ir reikšmės santykį, tačiau kaip kalbotyros mokslo šaka semantika iškilo XIX a. pabaigoje. Šiuolaikinės semantikos pradininku laikomas prancūzų kalbininkas Mišelis Brealis ― 1897 m. jis parašė knygą „Semantikos studijos“ („Essai de Sémantique“). Didelę įtaką semantikos sampratai padarė F. de Sosiūras. Semantikoje svarbiausia išsiaiškinti kalbos ženklus ir sintagminių (linijinių tarp kalbos vienetų jų eilėje) ryšių bei paradigminių ryšių ypatumus.[1]
Kaip brandi kalbotyros mokslo šaka semantika susiformavo XX a. antrojoje pusėje, minėtini D. Bolindžerio, V. Čeifo, Dž. Leikofo ir daugybės kitų kalbininkų darbai. Semantiką nagrinėjo ir lietuvių kalbininkai, tarp jų A. J. Greimas, A. Gudavičius, E. Jakaitienė.[1]
Semantikos kryptys
Kalbotyroje reikšmės sąvoka komplikuota. Priešinama kalbinė reikšmė (ji priklauso tik nuo sisteminės kalbos vienetų ir ženklų reikšmės) ir pragmatinė (kalbėtojo suteikiama reikšmė ― kaip kalbos vienetai ir ženklai vartojami individualiu atveju). Lingvistinė semantika telkia dėmesį į kalbinę reikšmę.[1]
Pasak kalbininkės A. Usonienės, išskiriamos tokios semantikos mokslo kryptys: tradicinė (deskriptyvioji), struktūrinė, generatyvinė, kognityvinė (tiria kalbinį patiriamo ar mąstomo pasaulio konceptualumą), kontrastyvinė (tiria tarpkalbinius ir tarpkultūrinius reikšmės ypatumus), freimų (tiria prototipinių koncepcinių schemų semantines struktūras), funkcinė, loginė (formalioji) ir jos naujoji šaka ― kompiuterinė (paremta tekstynais) semantika.[1]