Glauberio druska: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Tolmintonis (aptarimas | indėlis)
Žymos: Keitimas mob. telefonu Keitimas įskiepiu mobiliesiems
Rescuing 1 sources and tagging 0 as dead.) #IABot (v2.0.8
 
Eilutė 25: Eilutė 25:
* [http://mokytojai.emokykla.lt/chemijajums/pavadinimai.htm Tradiciniai cheminių medžiagų pavadinimai]
* [http://mokytojai.emokykla.lt/chemijajums/pavadinimai.htm Tradiciniai cheminių medžiagų pavadinimai]
* [http://www.webmineral.com/data/Mirabilite.shtml Mirabilito duomenys]
* [http://www.webmineral.com/data/Mirabilite.shtml Mirabilito duomenys]
* [http://moku.lt/darbai/moku.lt_natris Natrio sulfato tirpalai ir Glauberio druska]
* [http://moku.lt/darbai/moku.lt_natris Natrio sulfato tirpalai ir Glauberio druska] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20111015140855/http://moku.lt/darbai/moku.lt_natris |date=2011-10-15 }}
* https://www.mindat.org/min-2725.html Mirabilito klasifikacija
* https://www.mindat.org/min-2725.html Mirabilito klasifikacija



Dabartinė 13:37, 1 vasario 2021 versija

Natrio sulfatas

Glauberio druskaNa2SO4 · 10H2O, natrio sulfato dekahidratas. Pirmą kartą šią medžiagą XVII a. aptiko mineraliniuose vandenyse ir aprašė vokiečių alchemikas Johanas Glauberis. Vėliau sintezuota veikiant natrio chloridą sieros rūgštimi. Naudojama medicinoje, veterinarijoje, celiuliozės, stiklo, sodos gamyboje.

Atradimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmą kartą J. Glauberis su natrio sulfatu susidūrė dar jaunas keliaudamas, Vienoje. Tada susirgo keista liga ir žmonių patartas, nuvyko iki vieno druskingo šaltinio, kurio vandenį gerdamas pajuto, kad jam grįžta pradingęs apetitas. Dar kelis kartus atvykęs prie to šaltinio J. Glauberis ligą išsigydė.

Vėliau jis ėmėsi tirti šaltinio vandenį. Jį išgarinus lėkštelėje liko kristalai. Tokius pat kristalus jam pavyko išgauti iš tirpalo, likusio valgomąją druską paveikus sieros rūgštimi.

Fizinės savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glauberio druska – tai dideli skaidrūs prizmės formos kristalai. Turi kartų druskos skonį, lengvai tirpsta, bekvapė, nedegi. Ilgesnį laiką pabuvusi atvirame ore ar pašildyta praranda svorio (išgaruoja). Pilnai „išsivėdinusi“ pavirsta į baltus miltelius – įprastą natrio sulfatą. Be pačios Glauberio druskos dar žinomi rombiniai Na2SO4 · 7H2O bei Na2SO4 · H2O kristalai.

Paplitimas gamtoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Glauberio druska kieta forma gamtoje egzistuoja kaip mineralas (mirabilitas). Ištirpusi Glauberio druska randama jūros vandenyje, Čekijos (Karlovy Vary) bei Austrijos kurortų mineraliniuose vandenyse, nusėda jūrinės kilmės ežeruose.

Kai kuriuose ežeruose natrio sulfatas kaupiasi ir dabar. Pavyzdžiui, į Kara Bogaz Golo įlanką, esančią žemiau Kaspijos jūros, nuolat srūva jūros vanduo, įlanka intensyviai garuoja (veikia tarsi didžiulė gamtinė vandens garinimo lėkštelė) ir tai padaro jos vandenį labai druskingu. Žiemą, kai vanduo užšala, sulfatas nusėda dugne.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Feldmanas Fricas, Guntis Rudzytis. Neorganinė chemija. Vertimas į lietuvių kalbą 1992.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]