Perkūno namas: Skirtumas tarp puslapio versijų

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

Inline

21:51, 27 kovo 2007 versija

Perkūno namas stovi Kauno senamiestyje, prie Vytauto bažnyčios. Tai senas, originalus gotikinės architektūros paminklas, pastatytas XV a. I pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir Saulės simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.

Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.

Perkūno namą tyrinėjo daug mokslininkų. Iš jų pažymėtinas jėzuitas dailininkas Gizevičius (1825 m.). Jo duomenimis, seniau namas buvęs kvadratinio plano, vienoje vidaus pusėje buvęs kaminas, ant stogo buvusi dievaičio Perkūno, laikančio rankose žibintus, statula. Vėliau ji nuimta ir išgabenta į Vilnių. Namų rūsyje buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. Namo pietinėje pusėje buvusį kiemą supo 3 metrų aukščio mūrinė tvora.

Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi Hanzos pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant Kauno pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.

1985 m. Maskvos Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio Jėzuitų ordino valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas – lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris 1564 m. atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėje.

Spėjama, jog šiame name 1610 m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus Albertas, būsimasis Lietuvos istorikas, Vilniaus universiteto profesorius ir rektorius.

XVII a. namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis 1643 m. juos pardavė jėzuitams, kurie tada neturėjo savo bažnyčios. Perkūno namas buvo kelis kartus rekonstruotas. 1643 – 1722 m. pastate (II aukšte) įrengta jėzuitų koplyčia. 1643 m. dviejų rūsio patalpų medinių sijų perdengimas pakeistas cilindriniu skliautu. XVIII a. pab. trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai.

1843 m., Kaunui tapus gubernijos centru, čia buvo įsteigtas teatras. XIX a. antroje pusėje Perkūno name įrengti pravoslavų dvasininkų butai. Po I pasaulinio karo, 1928 m. pastatas atiteko jėzuitams, kurie čia įrengė mokyklos klases.

Vėliau pastate buvo sandėliai, dirbtuvės ir pan. 1965 m. pagal architektės D. Zareckienės projektą pradėtas Perkūno namo restauravimas, patalpos pritaikomos Kauno miesto muziejui.

Nuo 1991 m. Perkūno namas sugrąžintas jėzuitams ir šiuo metu priklauso Kauno jėzuitų gimnazijai. Perkūno name įrengta Adomo Mickevičiaus gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, čia yra dailės parodų ir koncertų salė, vyksta teatralizuotos ekskursijos.

Nuorodos

Apie Perkūno namą

@@ Eilutė 3: / Eilutė 3: @@
 '''Perkūno namas''' stovi [[Kauno senamiestis|Kauno senamiestyje]], prie [[Vytauto bažnyčia|Vytauto bažnyčios]]. Tai senas, originalus [[gotika|gotikinės]] architektūros paminklas, pastatytas XV a. I pusėje. Pastatas mūrinis, su puošniu frontonu ir erdviais rūsiais. Pagrindinis pastato fasadas papuoštas stačiakampėmis dekoratyvinėmis nišomis ir [[Saulė]]s simboliu, sudarytu iš glazūruotų akmenų.
-Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita - tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.
+Iš pradžių Perkūno namas buvo dvilypis trobesys. Viena jo dalis buvo dabar esantis pastatas, kita – tokių pat gabaritų sandėlis (nugriautas XVIII a.). Išlikusią namo dalį nuo sandėlio skyrė kapitalinė vidaus siena (dabartinis šiaurinis fasadas). Toks pastato susidvejinimas yra vienintelis Lietuvos gotikos architektūroje.
 Perkūno namą tyrinėjo daug mokslininkų. Iš jų pažymėtinas jėzuitas dailininkas Gizevičius ([[1825]] m.). Jo duomenimis, seniau namas buvęs kvadratinio plano, vienoje vidaus pusėje buvęs kaminas, ant stogo buvusi dievaičio [[Perkūnas|Perkūno]], laikančio rankose žibintus, statula. Vėliau ji nuimta ir išgabenta į [[Vilnius|Vilnių]]. Namų rūsyje buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras. Namo pietinėje pusėje buvusį kiemą supo 3 metrų aukščio mūrinė tvora.
@@ Eilutė 9: / Eilutė 9: @@
 Tikroji namo paskirtis nežinoma. Pasakojama legenda apie pastato sienoje rastą dievo Perkūno skulptūrėlę, apie čia amžinąją ugnį kūrenusias vaidilutes, tačiau tyrinėtojų surasta gausi radinių kolekcija byloja, kad tai buvusi prekybinė būstinė ir priklausiusi [[Hanza|Hanzos]] pirkliams. Greičiausiai ir patys namai pastatyti prekybos reikalams, o Perkūno vardas suteiktas vėliau, pabrėžiant [[Kaunas|Kauno]] pirklių nepriklausomumą nuo užsienio ir, galbūt norint pagerbti senosios lietuvių tikybos tradicijas. Žmonės tikėjo, kad jis buvo pastatytas ant senos šventyklos, skirtos dievui Perkūnui.
-[[1985]] m. [[Maskva|Maskvos]] Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio [[jėzuitai|Jėzuitų ordino]] valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas - lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris [[1564]] m. atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėje.
+[[1985]] m. [[Maskva|Maskvos]] Centriniame senųjų aktų archyve, buvusio [[jėzuitai|Jėzuitų ordino]] valdų bylose buvo rasti aktai, liudijantys apie pirmąjį namo egzistavimo laikotarpį. Dokumentuose nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas – lietuvis miestietis S. Dulkė, kuris [[1564]] m. atvirame suolininkų teismo posėdyje pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Marijos gatvėje.
 Spėjama, jog šiame name [[1610]] m. gimė pirmasis Kojelavičių sūnus [[Albertas Kojelavičius|Albertas]], būsimasis Lietuvos istorikas, [[VU|Vilniaus universiteto]] profesorius ir rektorius.
-XVII a. namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis [[1643]] m. juos pardavė jėzuitams, kurie tada neturėjo savo bažnyčios. Perkūno namas buvo kelis kartus rekonstruotas. [[1643]] - [[1722]] m. pastate (II aukšte) įrengta jėzuitų [[koplyčia]]. 1643 m. dviejų rūsio patalpų medinių sijų perdengimas pakeistas cilindriniu skliautu. XVIII a. pab. trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai.
+XVII a. namas priklausė Žemaičių pilininkui Jonui Lackiui. Šis [[1643]] m. juos pardavė jėzuitams, kurie tada neturėjo savo bažnyčios. Perkūno namas buvo kelis kartus rekonstruotas. [[1643]] – [[1722]] m. pastate (II aukšte) įrengta jėzuitų [[koplyčia]]. 1643 m. dviejų rūsio patalpų medinių sijų perdengimas pakeistas cilindriniu skliautu. XVIII a. pab. trobesys pritaikytas jėzuitų mokyklai.
 [[1843]] m., Kaunui tapus [[Kauno gubernija|gubernijos]] centru, čia buvo įsteigtas [[teatras]]. XIX a. antroje pusėje Perkūno name įrengti [[pravoslavai|pravoslavų]] dvasininkų butai. Po [[1PK|I pasaulinio karo]], [[1928]] m. pastatas atiteko [[jėzuitai|jėzuitams]], kurie čia įrengė mokyklos klases.