Londono susitarimas (šachmatai): Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
AndriejūnasK (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Rescuing 1 sources and tagging 0 as dead.) #IABot (v2.0.8
Eilutė 29: Eilutė 29:
== Nuorodos ==
== Nuorodos ==


* [http://web.archive.org/web/20070620105052/https://www.chesshistory.com/winter/extra/capablancaalekhine1927.html Edvardas Vinteris. 1927 m. Kapablankos su Aliochinu mačo sąlygos]
* [https://web.archive.org/web/20070620105052/https://www.chesshistory.com/winter/extra/capablancaalekhine1927.html Edvardas Vinteris. 1927 m. Kapablankos su Aliochinu mačo sąlygos]


[[Kategorija:Šachmatai]]
[[Kategorija:Šachmatai]]

01:56, 23 sausio 2021 versija

Londono susitarimas – dokumentas, nustatantis pasaulio vyrų šachmatų čempionato mačo vykdymo sąlygas. Sudarytas pasaulio čempiono R. Kapablankos ir jo, bei kitų, to laikotarpio stipriausių pasaulio šachmatininkų: A. Aliochino, E. Bogoliubovo, M. Vidmaro ir A. Rubinšteino, pasirašytas per 1922 m. Londono tarptautinį turnyrą (iš čia ir pavadinimas).

Priešistorė

R. Kapablanka, pats patyręs, kaip sunku iškviesti žaisti mačą pasaulio čempioną, nusprendė padaryti galą ginčams ir nesusipratimams, kurie atsirasdavo nesant pastovių pasaulio šachmatų čempionato nuostatų. Jis kreipėsi į to meto vedančiuosius šachmatininkus – A. Aliochiną, A. Rubinšteiną, E. Bogoliubovą, R. Retį, G. Marocį, M. Vidmarą ir S. Tartakoverį ir pasiūlė paruošti tipinius pasaulio šachmatų čempionato nuostatus. Po diskusijų, per Londono turnyrą, 1922 m., galimi pretendentai į mačą: A. Aliochinas, A. Rubinšteinas, E. Bogoliubovas ir M. Vidmaras pasirašė R. Kapablankos parengtą pasaulio čempionato mačo nuostatų projektą.

Londono susitarimo punktai

Pagrindiniai Londono susitarimo punktai:

  1. mačas žaidžiamas iki 6-ių laimėtų partijų (lygiosios neįskaitomos);
  2. žaidžiama 6 kartus per savaitę, kiekviena dieną be pertraukos 5 val., be to, mačo metu kiekvienas dalyvis turi teisę į 3 laisvas dienas;
  3. laiko kontrolė – 2½ val. 40-čiai ėjimų;
  4. arbitras parenkamas dėl jo kandidatūros sutikus abiem varžovams;
  5. pasaulio čempionas privalo ginti savo vardą prieš visų pripažįstamą Maestro ne vėliau, kaip per metus nuo iškvietimo gavimo datos;
  6. čempionas neprivalo ginti savo vardo, kai prizinis fondas mažesnis už 10 000 JAV dolerių;
  7. iš bendros prizinio fondo sumos čempionas, kaip honorarą už dalyvavimą mače, gauna 20 %, iš likusios sumos nugalėtojas gauna 60 %, pralaimėjęs – 40 %;
  8. čempionas turi teisę paskirti mačo pradžią. Esant keliems pasiūlymams iš kelių klubų ar šalių, čempionas turi priimti naudingiausią, arba jis turi pateikti mačo teisėjui argumentuotą priežastį;
  9. čempionui priėmus iškvietimą, taip pat paskyrus teisėją ir mačo kasininką, pretendentas privalo į kasą įnešti 500 JAV dolerių užstatą;
  10. dėl rimtos ligos čempionas turi teisę mačo pradžią atidėti, bet ne ilgiau, kaip 40 dienų, o jei praėjus nustatytam laikui čempionas negali žaisti, jis praranda savo titulą;
  11. kiekvienas dalyvis gali pasirinkti padėjėją;
  12. laimėjęs čempiono vardą, privalo jį ginti tomis pat sąlygomis.[1]

Taikymas

Londono susitarimas buvo naudotas, ruošiant 1927 m. pasaulio čempionato tarp R. Kapablankos ir A. Aliochino mačo nuostatus, bet 1929 m. pasaulio čempionato mačas tarp A. Aliochino ir E. Bogoliubovo jau buvo žaidžiamas su nukrypimais nuo Londono susitarimo.[2]

Šaltiniai

  1. „Edvardas Vinteris. Londono taisyklės“ (anglų). Nuoroda tikrinta 2020 rugp. 14 d. {{cite web}}: Patikrinkite date reikšmes: |accessdate= (pagalba)
  2. Шахматы. Энциклопедический словарь. гл. ред. А. Е. Карпов. – М.: Советская энциклопедия, 1990. – С. 222.

Nuorodos