Pasaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Vaidila (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
Vaidila (aptarimas | indėlis)
Nėra keitimo santraukos
Eilutė 6: Eilutė 6:
Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, [[sociologija|sociologų]] ir [[psichologija|psichologų]]. [[Folkloristika|Folkloristai]] niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.<ref name="Ker">Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref><ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref><ref name="Sad">Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. [https://www.lituanistika.lt/content/77550 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD56-49-73.pdf PDF]</ref>
Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, [[sociologija|sociologų]] ir [[psichologija|psichologų]]. [[Folkloristika|Folkloristai]] niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.<ref name="Ker">Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref><ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref><ref name="Sad">Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. [https://www.lituanistika.lt/content/77550 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD56-49-73.pdf PDF]</ref>


Kulturinių studijų ([[etnologija|etnologų]], [[antropologija|antropologų]]) tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas [[mitas|mito]] ir [[ritualas|ritualo]] tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]] ritualais. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų [[personifikacija]]). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su [[totemizmas|totemistinėmis]], [[animizmas|animistinėmis]], [[šamanizmas|šamanistinėmis]] pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.<ref name="VLE"/><ref name="Sad"/><ref name="Ker"/>
Kulturinių studijų ([[etnologija|etnologų]], [[antropologija|antropologų]]) tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas [[mitas|mito]] ir [[ritualas|ritualo]] tiesioginis ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]] ritualais. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų [[personifikacija]]). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su [[totemizmas|totemistinėmis]], [[animizmas|animistinėmis]], [[šamanizmas|šamanistinėmis]] pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.<ref name="VLE"/><ref name="Sad"/><ref name="Ker"/>


== Išnašos ==
== Išnašos ==

23:40, 18 sausio 2021 versija

   Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui.[1][2] Dauguma pasakų yra tarptautinės, tačiau skiriasi jų variacijos, sutinkami įvairiose tautose analogiški elementai, jų deriniai, pasitaiko didžiuliuose arealuose paplitusių iš esmės sutampančių siužetų.[2] Pavyzdžiui, gerai žinoma Lietuvoje pasaka „Eglė žalčių karalienė“ panašių motyvų savo tautosakoje turi baltai, slavai, finougrai.

Pasakos tyrinėjamos kultūrologų, sociologų ir psichologų. Folkloristai niekada nelaikė šio žanro ugdomosios, etinės paskirties pagrindine. Pasakos vien tiktai vaikų žanru tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai, pradėjus jas užrašinėti. Jose dažnai pasitaiko pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. Psichoanalitikai tyrinėja teigiamą ir neigiamą pasakų įtaką vaikams, psichologinius pasakos aspektus. Kartais pasakos traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai, tačiau dažniausiai pabrėžiama pasakų moralinio ugdymo vertė.[3][4][5]

Kulturinių studijų (etnologų, antropologų) tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginis ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įšventinimų ritualais. Stebuklinių pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija (gyvūnų bei gamtos objektų personifikacija). Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklinių pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis, animistinėmis, šamanistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.[2][5][3]

Išnašos

  1. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
  2. 2,0 2,1 2,2 Pasaka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
  3. 3,0 3,1 Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. PDF
  4. Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. LDB PDF
  5. 5,0 5,1 Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. LDB PDF