Pasaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Naršyti istoriją interaktyviai

← Prieš tai darytas keitimas Kitas pakeitimas →

Ištrintas turinys Pridėtas turinys

VizualusVikitekstas

Inline

23:11, 18 sausio 2021 versija

Kitos reikšmės – Pasaka (kino teatras).

Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas.
Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų.
Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

Pasaka – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. ^[1]^[2] Jose apstu personifikacijų, alegorijų.

Folkloristų darbuose pedagoginiai ir psichologiniai pasakų aspektai vis dar liečiami nedrąsiai, tarsi baiminantis minties, kad pasakos traktuotinos kaip žanras vaikams, kuris gali būti sekamas ir ugdomaisiais tikslais. Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.^[3] Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.^[4] Folkloristai niekada nelaikė šio žanro pedagoginės, etinės funkcijos pagrindine. Jie teigia, kad pasakos yra įvairioms amžiaus grupėms skirtas žanras. Pasakos vien tiktai vaikų pasaulio dalimi tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai ir pasakoms persikėlus į knygų puslapius. Veikiausiai tada radosi ir problema – skaityti ar neskaityti pasakas vaikams dėl jose pasitaikančių pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. dauguma jų užrašoma, kai pasakų funkcija vis labiau siaurėja, ir jos pamažu tampa vaikams skirtu žanru.

Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su įšventinimų, vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.

Lietuvių pasakų, kuriose vienaip ar kitaip nedalyvautų gyvūnai, nėra daug. Daugybė siužetų pasakoja apie žmogaus ir gyvūno glaudų bendradarbiavimą, savitarpio pagalbą ir priklausomybę. Dar didesnį glaudumą tarp žmogaus ir paukščio, žvėries, roplio rodo įvairūs metamorfozių atvejai pasakose, kai iš pradžių buvęs žmogumi herojus tampa gyvūnu, o gyvūnas ilgainiui atvirsta į žmogų.

Pavyzdžiui, labai populiari Lietuvoje pasaka „Eglė žalčių karalienė“ žinoma latvių, rytų slavų, moldavų tautosakoje.

^[5]

Išnašos

↑ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5
↑ Pasaka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
↑ Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. PDF
↑ Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. LDB PDF
↑ Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. LDB PDF

Vikiteka: Pasaka – vaizdinė ir garsinė medžiaga

[1] Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5

[VLE-2] Pasaka. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010

[3] Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. PDF

[4] Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. LDB PDF

[5] Sadauskienė, Jurga. Žmonės ir gyvūnai lietuvių pasakose: didaktiniai ir psichologiniai aspektai. Tautosakos darbai, 2018, 56, p. 59-83. LDB PDF

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

@@ Eilutė 4: / Eilutė 4: @@
 '''Pasaka''' – pasakojamasis fantastinis kūrinys priskiriamas tautosakos žanrui. <ref>Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, ISBN 978-609-411-079-5</ref><ref name="VLE">{{VLE|XVII|||[https://www.vle.lt/straipsnis/pasaka/ Pasaka]}}</ref> Jose apstu [[personifikacija|personifikacijų]], [[alegorija|alegorijų]].
-Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.<ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref> Folkloristai niekada nelaikė šio žanro pedagoginės, etinės funkcijos pagrindine. Jie teigia, kad pasakos yra įvairioms amžiaus grupėms skirtas žanras. Pasakos vien tiktai vaikų pasaulio dalimi tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai ir pasakoms persikėlus į knygų puslapius. Veikiausiai tada radosi ir problema – skaityti ar neskaityti pasakas vaikams dėl jose pasitaikančių pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. dauguma jų užrašoma, kai pasakų funkcija vis labiau siaurėja, ir jos pamažu tampa vaikams skirtu žanru.
+Folkloristų darbuose pedagoginiai ir psichologiniai pasakų aspektai vis dar liečiami nedrąsiai, tarsi baiminantis minties, kad pasakos traktuotinos kaip žanras vaikams, kuris gali būti sekamas ir ugdomaisiais tikslais. Tyrinėtojai pastebi pasakų auklėjamąją paskirtį.<ref>Kerbelytė, Bronislava. Tautosakos poetika: mokymo priemonė etnologijos specialybės studentams. Kaunas: VDU leidykla, 2005, p. 152-168. [https://www.vdu.lt/cris/bitstream/20.500.12259/252/1/ISBN9955120800.pdf PDF]</ref> Pasakos dažnai traktuojamos kaip žiaurumą skatinantys ar mažus vaikus bauginantys kūriniai.<ref>Šlekonytė, Jūratė. Ar mums reikia pasakų? Atsakymą duoda Bruno Bettelheimas: recenzija. Tautosakos darbai, 2018, 55, p. 223-229. [https://www.lituanistika.lt/content/80992 LDB] [http://www.llti.lt/failai/TD55_internetui-223-229(1).pdf PDF]</ref> Folkloristai niekada nelaikė šio žanro pedagoginės, etinės funkcijos pagrindine. Jie teigia, kad pasakos yra įvairioms amžiaus grupėms skirtas žanras. Pasakos vien tiktai vaikų pasaulio dalimi tapo sunykus natūraliai pasakojimo tradicijai ir pasakoms persikėlus į knygų puslapius. Veikiausiai tada radosi ir problema – skaityti ar neskaityti pasakas vaikams dėl jose pasitaikančių pernelyg žiaurių, neestetiškų vaizdų, paveldėtų dar iš tų laikų, kai šie kūriniai buvo suaugusiųjų pasakojimų repertuaro dalis. dauguma jų užrašoma, kai pasakų funkcija vis labiau siaurėja, ir jos pamažu tampa vaikams skirtu žanru.
 Daugelio tyrinėtojų manymu, mitinės pasaulėjautos silpnėjimas skatino pasakos raidą. Mitai virsta pasakomis kuomet nutraukiamas mito ir ritualo tiesioginio ryšis. Gausu tyrinėjimų, skirtų pasakos ir mito santykiui, pasakų simbolių, motyvų, siužetų, struktūros sąsajoms su [[iniciacija|įšventinimų]], vedybų ir kitais ritualais. Stebuklų pasakų veikėjų demitologizacija siejama su jų antropomorfizacija. Pastarosioms būdinga gyvūnų bei gamtos objektų antropomorfizavimas. Pasakos apie gyvūnus ir dalies stebuklų pasakų fantastinių elementų kilmė siejama su totemistinėmis pažiūromis. Toteminių personažų desakralizavimas išsaugant jų zoomorfiškumą, manoma, galėjo būti viena prielaidų pasakų apie gyvūnus formavimuisi.