Konformizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Konformizmas (lot. conformis – panašus) – moralinė ir politinė koncepcija, perteikianti prisitaikėlišką požiūrį, pasyvumą visuomeninės veiklos ar dominuojančių pažiūrų atžvilgiu, savo nuomonės reiškimo vengimą, nekritinį požiūrį.

Autoritarinės institucijos (sukarintos organizacijos, religinės sektos), taip pat stambios korporacijos yra linkę stiprinti konformizmą savo gretose.

Psichoanalizėje (E. Fromas) naudojamas terminas automatinis konformizmas, išreiškiantis elgesio apsauginę reakciją, siekiančią pašalinti prieštaravimą tarp individo ir visuomenės atsisakant asmeninio savitumo.

Konformizmas psichologijoje

Herbertas Kelmanas išskiria tris prisitaikėliškumo tipus:

1. susitaikymas – demonstruojamas tik viešai, o privačiai išlaikant savo nuomonę;
2. susitapatinimas – išreiškiamas viešai ir privačiai esant grupės nariu, tačiau nutrūksta palikus grupę;
3. įaugimas į vidų – kai paklūstama visada.

Kitas skirstymas yra į:

1. Informacinę socialinę įtaką, kai asmuo naudojasi grupe informacijos gavimui kilus neaiškioms aplinkybės (sprendžiant sudėtingą uždavinį, elgesys kilus gaisrui);
2. Normatyvinę socialinę įtaką, kai asmuo siekia pritapti prie grupės.

Žinomesni testai prisitaikėliškumui nustatyti:

• Muzafaro Šerifo šviesos taško testas, kai tikrinama, kaip, spręsdamas sudėtingą problemą, asmuo elgiasi grupėje;
• Saliamono Ašo (nusipelniusio bendraamžių spaudimo teorijos vystymui) eksperimentai;
• Stenlio Milgramo testas, skirtas nustatymui, kaip noriai asmuo vykdo vadovo paliepimus net ir tais atvejais, kai tie prieštarauja jo asmeniniams įsitikinimams.